Šiemet sukako 50 metų, kai 1961 m. balandžio 12 d. buvo sėkmingai įvykdytas pirmasis žmogaus pilotuojamas skrydis į kosmosą. Dar iki tos dienos, kai lakūnas-kosmonautas Jurijus Gagarinas pakilo į orbitą, visi puikiai suprato, jog toks įvykis į žmonijos istorijoje bus menamas amžinai, o su juo susiję asmenys ainių atmintyje liks „nemirtingi“.
Šiemet sukako 50 metų, kai 1961 m. balandžio 12 d. buvo sėkmingai įvykdytas pirmasis žmogaus pilotuojamas skrydis į kosmosą. Dar iki tos dienos, kai lakūnas-kosmonautas Jurijus Gagarinas pakilo į orbitą, visi puikiai suprato, jog toks įvykis į žmonijos istorijoje bus menamas amžinai, o su juo susiję asmenys ainių atmintyje liks „nemirtingi“.
Kadangi pirmasis žmogaus skrydis į kosmosą kartu buvo dar ir proveržiui prilygstantis Tarybų Sąjungos pasiekimas, atrodė, jog įslaptinti bet kokią šio įvykio detalę bus tiesiog neįmanoma. Tačiau viskas susiklostė kitaip. Su pirmuoju skrydžiu susijusią informaciją pradėta slaptinti išsyk po skrydžio. Tylos įžadus buvo priverstas duoti ir pats J. Gagarinas. Galų gale, dabar situacija yra tokia, jog praėjus net pusei šimtmečio niekas negali būti tikras, jog apie pirmąjį skrydį yra žinoma viskas.
Tikroji Baikonūro kosmodromo paskirtis
Tarybinė kosmonautika formavosi po neperregimu valstybinės paslapties šydu. Taip atsitiko visų pirma dėl to, jog ją kūrė kariniais tikslais ir kūrė kariškiai. Kad ir Tiura-Tamo raketinis poligonas (dabar ši vieta vadinama Baikonūro kosmodromu) – jis Kazachstano stepėse buvo statomas ne skrydžiams į kosmosą, o tarpžemyninės balistinės raketos R-7 bandymams. Įslaptinta buvo ir pati raketa, ir antžeminiai jos valdymo punktai – nes raketos paskirtis buvo karinė.
Maža to, erdvėlaivis „Vostok“ („ZKA“), kuriuo J. Gagarinas pirmąsyk pakilo į kosmosą, iš tiesų buvo statomas ne kaip kosminis laivas, o kaip fotošnipinėjimui skirto palydovo „Zenit“ („2K“) versija – tik vietoj šnipinėjimo bloko jame „įtaisė“ kosmonautą.
Pirmojo istorijoje žmogaus skrydžio į kosmosą įslaptinimo klausimas iškilo beveik tuoj pat, kai tokį skrydį pradėta planuoti. Nuo pat pirmųjų strateginio planavimo minučių buvo svarstoma, kaip giliai reikės įslaptinti su šiuo istoriniu įvykiu susijusią informaciją. Juk jis atkreips viso pasaulio dėmesį: žurnalistai pradės uždavinėti nepatogius klausimus, mokslininkai pareikalaus nuodugnaus raketos-nešėjos, erdvėlaivio ir jame įrengtų sistemų aprašymo.
Tiura-Tamo poligonas (dabar ši vieta vadinama Baikonūro kosmodromu)
©ria.ru
Jei nebus pateikta visa techninė informacija, pasaulis skrydžio gali ir nepripažinti. Jei viską iškloti atvirai, tuomet neabejotinai viešumon iškils ir po kaulelį bus išnagrinėta tikroji Tiura-Tamo poligono, raketos-nešėjos ir erdvėlaivio paskirtis. Tarybų Sąjunga tarptautinėje politikoje tuo metu skrupulingai formavo įvaizdį taikios šalies, kuri kategoriškai nesutinka, jog ginklavimosi varžybos persikeltų į kosmosą. Kas bus, kai anksčiau ar vėliau išaiškės, jog taikioji avelė Tarybų Sąjunga iš tiesų yra nuožmiausias pasaulyje kosminio ginklavimosi varžybų vilkas?
1959 m. raketiniame Tiura-Tamo poligone buvo atliekami bandomieji tarpžemyninės raketos R7 skrydžiai.
©liveinternet.ru
Galutinis sprendimas slapto posėdžio metu buvo priimtas iki istorinio skrydžio likus keturioms dienoms – 1961-ųjų balandžio 8 d. Posėdyje dalyvavo kosminės programos vadai, konstruktoriai ir aukščiausio rango karininkai. Posėdžio dalyvių nuomonės išsiskyrė, tačiau galiausiai buvo nuspręsta: „forminant dokumentus, neleisti nutekėti slaptai informacijai apie poligoną ir raketą-nešėją“.
Slaptasis „Vostok“
Praktiškai tuoj pat po to, kai J. Gagarinas erdvėlaiviu „Vostok“ atliko istorinį skrydį į kosmosą, apie jį viešojoje erdvėje it grybai po lietaus ėmė dygti straipsniai ir knygos. Tačiau jų autoriai net ir iš kailio nerdamiesi negalėjo atkapstyti svarbiausio dalyko – kaip atrodė erdvėlaivis, kuriuo į kosmosą pakilo pirmasis kosmonautas.
Tarybinėje spaudoje buvo publikuojami kažkokios neryškios, išplaukusios iliustracijos, kuriose buvo matyti tik neaiškus į dangų kylančios raketos „cigaras“ ir tikrąjį erdvėlaivį dengęs kūgio formos priekinis raketos-nešėjos gaubtas.
Taip iš tiesų atrodė startuojantis „Vostok“
©nkj.ru
O taip „Vostok“ startas buvo iliustruotas sovietinėje spaudoje
©nkj.ru
Tokios iliustracijos nieko nesakė nei ekspertams-profesionalams, nei smalsiems kosmonautika besidominčiųjų mėgėjų protams. Galimus J. Gagarino erdvėlaivio konstrukcijos variantus ekspertai mėgino dėlioti remdamiesi viešai publikuotais techniniais duomenimis apie amerikiečių pilotuojamus erdvėlaivius „Mercury“ ir „Gemini“. Tačiau visi ekspertų hipotetiniai eskizai į originalą nebuvo panašūs nė iš tolo.
Hipotetinis britiškasis „Vostok“ eskizas ©nkj.ru
Hipotetinis amerikietiškasis „Vostok“ eskizas
©nkj.ru
Visų pirma glumino erdvėlaivio „Vostok“ forma. Ekspertai numanė, jog kosminio laivo išorė turėtų atrodyti gana neįprastai, nes jame turėjo būti sumontuoti stabdymo varikliai ir jiems skirtų degalų talpyklos. Kūgio forma, kuri buvo matoma laikraščių nuotraukose, ekspertams kėlė įtarimų, jog iliustracijose pateikta kažkokia klastotė, kurią tarybų mokslininkai mėgina paprasčiausią raketos-nešėjos gaubtą įvardyti kaip tikrąjį kosminį laivą.
Kai kuriuos duomenis apie erdvėlaivį pavyko atskleisti išstudijavus tik 1961-ųjų liepą karinių oro pajėgų parado Tušine metu viešai pademonstruotą erdvėlaivio „Vostok“ maketą. Erdvėlaivio konfigūraciją dengė tas pats kūgio formos priekinis gaubtas, tačiau ekspertams modelyje pavyko įžiūrėti liuką, pro kurį buvo patenkama į erdvėlaivį.
1961-ųjų liepą karinių oro pajėgų parado Tušine metu viešai pademonstruotas erdvėlaivio „Vostok“ maketas
©nkj.ru
Beje, erdvėlaivio maketas iškėlė naujų klausimų. Mat prie galinės kūgio dalies matėsi pritvirtintas aerodinaminis stabilizatorius, besidominčiųjų gretose sukėlęs krūvą įvairiausių spėlionių apie jo paskirtį tikrojoje „Vostok“ komplektuotėje.
Papildomos painiavos įnešė erdvėlaivio „Vostok-2“ skrydis, kurio metu į kosmosą pakilo Germanas Titovas. Užsienio ekspertai šį įvykį aprašančių straipsnių iliustracijose pamatė jau pažįstamą kūgį su „galiniu stabilizatoriumi“. Tačiau ant erdvėlaivio atsirado ir du nedideli sparnai, kurie leido nuspėti erdvėlaivio konstrukcijoje esant rankinio valdymo sistemą, kuria naudojamasi, kai erdvėlaivis skrieja atmosfera.
Atsakinėdami į žurnalistų klausimus apie tuos sparnus, atsakingi asmenys minėjo, jog „Vostok-2“ skiriasi nuo savo pirmtako, nes kur kas ilgiau užtrukusio G. Titovo skrydžio metu (G. Titovas su „Vostok-2“ Žemę apsuko 17 sykių) kosmonautas leidosi į atmosferos paribius ir manevravo, sugrįždamas atgal į orbitą.
Tuomet laikraščiai rašė: „Valandą trukusio skrydžio metu majoras G. Titovas išbandė erdvėlaivio-palydovo rankinio valdymo sistemą. Užbaigęs bandymus, kosmonautas raportavo apie klusnų erdvėlaivio-palydovo elgesį manevravimo metu.“
G. Titovas iš tiesų išbandė rankinio valdymo sistemą, tačiau jokių manevrų į aukštesniuosius atmosferos sluoksnius ir atgal į orbitą, savaime suprantama, nebuvo – „Vostok“ tokia ekvilibristika tiesiog neįmanoma. Nepaisant to, daugelis tokia tiesa patikėjo. Vis tik kai kurie vakarų valstybių leidiniai publikavo rašinius, kuriuose buvo tvirtinama, jog sovietai, ko gero, kuria ir išbando karinės paskirties sparnuotąjį kosminį laivą.
Pirmieji atviri „Vostok“ brėžiniai viešai buvo pristatyti tik 1965-ųjų balandžio 30 d. Vakarų ekspertus tuomet labiausiai stebino faktas, jog J. Gagarinas, pasirodo, į kosmosą keliavo visai ne kūgio, o... rutulio formos kosminiu laivu.
Tikrasis „Vostok“
©nkj.ru
