Šiuolaikiniai lobių ieškotojai

Jei stebitės neįprasta kerpe ant medžio, pernelyg tvarkingai sukrautų šakelių stirta miške ar maža dėžute, priklijuota prie miesto suoliuko, gali būti, kad radote žaidimo „Geocaching“ dalyvių paliktus ženklus.

Svarbiausia – intriga

Į Vingio parke įsikūrusią kavinę ketvirtadienio vakarą pamažu pradėjo rinktis būrelis žmonių. Kol vieni ramiai šnekučiavosi, kiti, kiek vėluojantys, atėję pasidžiaugė, kad jau spėjo patikrinti visą parką. Dar kiti pažadėjo vėliau apžiūrėti Karoliniškes – ten dar liko neatrastų objektų. Pasitikrino duomenis navigacijos įrangoje. Tikrai: dar yra, ko ieškoti. Tačiau kol kas galima tiesiog pabendrauti ir pasidalyti informacija.

Tai nebuvo kokia nors slapta policijos operacija. Tik visame pasaulyje populiaraus žaidimo „Geocaching“ bendruomenės Lietuvoje susitikimas. Kas kur kokius lobius radote, kokius ketinate paslėpti, gal galėtumėte užsiminti, kaip jų ieškoti, – netilo klegesys renkantis vis daugiau žaidimo dalyvių.

Pasaulyje populiarus žaidimas į Lietuvą atkeliavo maždaug prieš penkerius metus. Dabar mūsų šalyje jį nuolat žaidžia apie pusantro tūkstančio dalyvių, iš jų apie pustrečio šimto gyvena Vilniuje. Kiekvienas jų ieško kitų paslėptų lobių ir patys ruošia užduotis kitiems dalyviams.

Tiesą sakant, „lobis“ – kiek per skambus žodis. Patys žaidimo „Geocaching“ dalyviai jį taria su šypsena. Mažas pakabukas, ženkliukas ar net trumpas raštelis gali būti vadinami lobiu, nes čia svarbiausia ne tai, ką atrandi, o tai, kad ieškoti yra smagu.

Žaidimą kuria patys

Pirmasis žingsnis žaidime – užsiregistruoti interneto puslapyje www.geocaching.com. Tuomet tereikia turėti navigacijos įrangą, kuri yra daugelyje naujesnių mobiliųjų telefonų, pasižiūrėti paslėptų lobių koordinates ir mėginti juos atrasti. Jei geografinių koordinačių nepakanka, galbūt aiškiau pasidarys paskaičius lobio slėpėjo užuominą. Kartais jos būna labai paprastos, o kartais tokios, kad reikia gerokai pasukti galvą.

Šiame žaidime nėra jokių oficialių organizatorių, vadovų ar laimėjimų. Jei paėmei kito paliktą lobį, į jo vietą padėk ką nors savo, kad ir kitas galėtų atrasti. Jei tau jo nereikia, gali tiesiog užrašyti savo vardą ir datą prie lobio paliktame lapelyje – tai bus kaip įrodymas lobio slėpėjui, kad tu čia tikrai buvai.

Daliai žaidimo dalyvių svarbiausias tikslas – atrasti kuo daugiau lobių. Kitiems svarbiau, kad jų palikti daiktai nuvyktų kuo tolesnį kelią. Pavyzdžiui, palieki raktų pakabuką su užrašu „Noriu pamatyti Ameriką“, o paskui interneto svetainėje stebi, kaip jam sekasi ten keliauti.

Ilgai dalyvaujantys žaidime tampa vis išradingesni – ne tik sugalvoja originalias vietas, bet kartais prideda ir papildomų užduočių. Jei nori pasiimti lobį, apeik maršo ritmu aplink ministeriją Vienoje, kitaip užduotis bus laikoma neįvykdyta.

Slepiantys lobį turi pagalvoti ir apie tai, kad jis nebūtų matomas kitiems praeiviams ir jie jo netyčia neatrastų, o ieškantys – apie tinkamiausią laiką. Dažnai tam geriausia būna naktis – kai žmonės išsiskirsto, žaidimo dalyviai gali ramiai apžiūrėti teritoriją ir nesukelti kitiems įtarimų.

Kliūtys nesustabdo

Norint surasti lobį, nepakanka vien žinoti jo koordinates, kurios kartais dar pateikiamos su paklaida. Netgi negana pamatyti, kur jis yra. Kartais lobiai pakabinami aukštai medžiuose ar net ant elektros stulpų, panardinami į ežerų vandenį ar užkišami į tokius užkaborius, kur iki jų tenka brautis kone kaip per mūšio lauką.

Du vilniečiai lobių ieškotojai prisimena, kaip kartą išsiruošė į naktinį žygį upe. Plaukė sekdami navigacijos nurodymus ir, kai lobis rodėsi jau čia pat, išgirdo garsų vandens šniokštimą. Nespėjus susigaudyti valtis bumbtelėjo į krantą, o abu keliautojai buvo nuo galvos iki kojų šlapi. Tačiau tai jų ryžto nenumalšino – nuplaukė iki tikslo, krante susirado lobį ir tik tuomet parsiyrė atgal.

Kitas entuziastas, supratęs, kad lobis Trakuose pakabintas ant tilto, nesekė kitų pavyzdžiu ir nevargo kabarotis jo pasiekti. Jis tiesiog nuėjo į vandens dviračių ir valčių nuomos punktą ir paprašė jam išnuomoti kopėčias. Darbuotojai buvo apstulbę, kai vaikinas, pasiėmęs kopėčias, užlipo, nusikabino nuo tilto kažkokį keistą daiktą, kažką užrašė ir, grąžinęs viską kaip buvo, lyg niekur nieko parnešė kopėčias atgal.

Nors pagal žaidimo „Geocaching“ taisykles lobio negalima slėpti privačioje teritorijoje arba tokioje vietoje, kur už patekimą vidun reikėtų mokėti, kartais vis tiek tenka susidurti su ne itin draugiškai nusiteikusiais žmonėmis. „Ieškojome lobio, kuris buvo paslėptas netoli vieno prekybos centro. Apėjome vieną kartą, nieko neradome. Grįžome dar kartą, jau sėkmingai. Kai radę lobį norėjome nueiti, atbėgo apsaugos darbuotojai ir pradėjo reikalauti pasiaiškinti, ką čia paėmėme“, – pasakojo žaidimo entuziastas Nerijus ir džiaugėsi, kad vis dėlto pavyko juos įtikinti, jog visa tai – tik pramoga.

Paieškos tampa kasdienybe

Žaidimo azartą pajutę dalyviai tikina, kad jiems jis – nė kiek nepabosta. Tik žiemą rečiau išsiruošia į paieškas, nes tuomet ir lobius rasti sunkiau, ir apskritai ne taip norisi kišti nosį laukan. Tačiau apskritai šis žaidimas tampa kone gyvenimo būdu. „Eiti pasivaikščioti po miestą ir nieko neveikti – kažkaip nuobodu. O kai turi tikslą, viskas tampa kur kas įdomiau“, – šypsojosi viena pirmųjų žaidimo dalyvių Lietuvoje Veronika.

Tėvų pomėgiu užsikrečia ir jų vaikai – ne tik padeda ieškoti daiktų, paslėptų mieste, bet ir patys pradeda juo slėpti namuose. O šeimos išvykose tai tampa privalomu dalyku. Daugiausia lobių iš visų Lietuvos „Geocaching“ dalyvių surinkusi šeima per dešimt dienų Čekijoje ir Austrijoje surado daugiau nei 500 lobių ir smarkiai išsiveržė prieš kitus dalyvius. „Juk taip ir šalį pamatai. Esi priverstas pasidomėti, kad būtų lengviau ieškoti“, – šypsojosi jie.