Tęsiame pasakojimų ciklą apie Visatos kraštutinumus. Prieš keletą dienų peržvelgėme kandidatų į šviesiausių Visatos objektų gretas. Šįkart pasižvalgykime po kiek tamsesnes kosmoso kerteles. Daugelis galaktikų yra nelyginant tviskantys Visatos brangakmeniai, sudaryti iš miriadų spindinčių žvaigždžių ir ūkų. Tačiau švyti ne visos galaktikos.
Tęsiame pasakojimų ciklą apie Visatos kraštutinumus. Prieš keletą dienų peržvelgėme kandidatų į šviesiausių Visatos objektų gretas. Šįkart pasižvalgykime po kiek tamsesnes kosmoso kerteles.
Už 75 tūkst. šviesmečių nuo Žemės esanti nykštukinė „Segue 1“
Daugelis galaktikų yra nelyginant tviskantys Visatos brangakmeniai, sudaryti iš miriadų spindinčių žvaigždžių ir ūkų. Tačiau švyti ne visos galaktikos. Štai vos už 75 tūkst. šviesmečių nuo Žemės esanti nykštukinė „Segue 1“ galaktika (mūsiškio Paukščių tako kaimynė) yra, jeigu taip galima pavadinti, tamsusis galaktikų padermės arkliukas. Tokį astronomams atrasti pavyko tik 2006 m. Nieko stebėtino – Liūto žvaigždyne esanti „Segue 1” galaktika šviesos išspinduliuoja tik 300 sykių daugiau nei mūsų Saulė.
Keista, ar ne? Žvaigždžių gretos minėtoje galaktikoje – retos. Tačiau jos skrieja gana dideliu greičiu, tad jų gravitacija pagrįstai turėtų būti stipri, o tai kartu reikštų, jog galaktikoje turėtų būti slypėti dideli (masyvūs) materijos kiekiai. Bet yra taip, kad tik nedaugelį tos materijos kūnų galima priskirti regimosios žvaigždėms ir dujų ūkams. Kas žino, galbūt didžiąją šios galaktikos dalį sudaro egzotiškoji tamsioji medžiaga?
Tokių nykštukinių galaktikų studijos gali suteikti mokslininkams daugiau žinių apie tamsiąją medžiagą. Pavyzdžiui, jei tokių galaktikų branduoliai yra mažiau tankūs nei galima tikėtis remiantis standartinėmis prielaidomis, postuluojančiomis, kaip vėsi tamsioji medžiaga turėtų elgtis, tai galėtų reikšti, jog objektas yra arba šiltas, arba linkęs susinaikinti, arba sudarytas iš ultralengvų sunkiai pastebimų dalelių.
Dar geriau tokios galaktikos ypatumus paaiškintų „tamsiosios žvaigždės“ – vėsūs, išsipūtę dujų kamuoliai, kuriuos švelniai šildo irstanti tamsioji medžiaga.
Neatmetama prielaida, jog tokie „sutvėrimai“ galėjo egzistuoti ankstyvosiose Visatos formavimosi stadijose. Galbūt keletą tokių egzempliorių būtų galima aptikti ir mūsų laikais, tačiau to padaryti dar niekam nėra pavykę.
Tuo tarpu CERN Didžiuoju hadronų greitintuvu mėginama šias hipotetines tamsiosios medžiagos daleles aptikti. Tad gali nutikti ir taip, jog karščiausias objektas Žemėje netrukus nušvies tą, kuris (-i) Visatoje yra blausiausias (-ia).
