Prancūzų tyrėjas Gastonas Plantė į fizikos istoriją įsirašė dar 1859 metais išradęs švino rūgšties bateriją – ir beveik 50 metų aplenkęs Albertą Einšteiną, sukūrusį specialiąją reliatyvumo teoriją. Kas sieja šiuos iš pažiūros nesusijusius fizikus?
Prancūzų tyrėjas Gastonas Plantė į fizikos istoriją įsirašė dar 1859 metais išradęs švino rūgšties bateriją – ir beveik 50 metų aplenkęs Albertą Einšteiną, sukūrusį specialiąją reliatyvumo teoriją. Kas sieja šiuos iš pažiūros nesusijusius fizikus? Visai neseniai skandinavų mokslininkai išsiaiškino, jog švino rūgšties baterijos, paprastai automobiliuose vadinamos akumuliatoriais, smarkiai priklauso nuo reliatyvumo reiškinių. Jeigu tiksliau, pavyko apskaičiuoti, kad iš 12,6 voltų, kuriuos generuoja akumuliatorius, net 10,2–10,8 voltų (80–85 %) tiesiogiai sukuriama dėl reliatyvumo.
Upsalos (Švedija) ir Helsinkio (Suomija) universitetų fizikai ir chemikai savo tyrimų rezultatus aprašė naujausiame žurnalo „Physical Review Letters“ numeryje.
„Tai naujas, svariai pagrįstas reliatyvumo apraiškos kasdieniame gyvenime atvejis“, – aiškina profesorius Peka Piko (Pekka Pyykkö) ir doktorantas Patrikas Zaleskis – Aigierdas (Patryk Zaleski – Ejgierd) iš Helsinkio universiteto. Kaip mokslininkai pažymi savo darbe, jų atradimas iš esmės reiškia, jog „automobiliai užvedami dėl reliatyvumo poveikio“.
Švino rūgšties baterijos yra priskiriamos seniausiam įkraunamų baterijų tipui – jų pagrindinę sudedamąją dalį sudaro švinas. Pats švinas yra laikomas sunkiu elementu, nes jo atominis skaičius lygus 82. Atomo fizikoje reliatyvumo efektai pasireiškia, kuomet aplink sunkų branduolį (švino atvejis) elektronai skrieja itin dideliu greičiu. Kitaip tariant, reliatyvumas yra susijęs su viskuo, kas priklauso nuo šviesos greičio (šiuo atveju žiūrint iš matematinės pusės, su viskuo, kas aprašoma Dirako arba Šrėdingerio lygtimis).
Švino rūgšties bateriją sudaro teigiamas švino dioksido elektrodas, neigiamas metalinio švino elektrodas ir sieros rūgšties elektrolitas. Mokslininkų skaičiavimai parodė, jog baterijoje reliatyvumo efektai didžiąja dalimi susidaro švino diokside, kuris sudaro teigiamą elektrodą, ir iš dalies švino sulfate, kuris išsiskiria cheminių reakcijų metu.
Reliatyvumo efektų įtakos aptikimas švino rūgšties baterijoje taip pat leidžia atsakyti į klausimą, kodėl niekas negamina alavo baterijų. Periodinėje cheminių elementų lentelėje alavas yra išsidėstęs kaip tik virš švino ir jo atominis skaičius lygus 50 – tai reiškia, jog šis gerokai lengvesnis už šviną. Pagal tyrėjų skaičiavimus, pagaminta alavo baterija iš esmės atitiktų tokią švino bateriją, kurioje reliatyvumo reiškiniai būtų minimalūs. Nors alavas ir švinas pasižymi panašiomis nereliatyvios energijos reikšmėmis, vis dėlto itin menka reliatyvumo efektų įtaka alave neleidžia iš jo pagaminti tinkamos baterijos.
Kaip pažymi skandinavų mokslininkai, reliatyvumo įtaka aptikta ir kitose srityse, pavyzdžiui, kalbant apie nuolatinę geltoną aukso spalvą arba gyvsidabrio skystumą (nors pastarojo reiškinio paslaptis dar nėra iki galo atskleista).
Apskritai tyrėjai daro prielaidą, jog šis reliatyvumo efektų įtakos atskleidimas švino rūgšties baterijoje greičiausiai nepadės patobulinti pačios baterijos; vis dėlto tokia įžvalga galėtų praversti bandant ieškoti geresnių alternatyvų, ypač tokių, kuriose būtų panaudoti šeštosios periodinės cheminių elementų lentelės eilės elementai (daugiau ar mažiau švino kaimynai).
