Jei jums kas nors suteiktų magišką progą pasivažinėti automobiliu po kosmosą, po kelionės šią transporto priemonę neabejotinai reiktų plauti, nes ji pasidengtų purvo sluoksniu. Paukščių Tako žvaigždes skirianti erdvė nėra tuščia – joje gausu dujų ir daug daug dulkių.
Jei jums kas nors suteiktų magišką progą pasivažinėti automobiliu po kosmosą, po kelionės šią transporto priemonę neabejotinai reiktų plauti, nes ji pasidengtų purvo sluoksniu. Paukščių Tako žvaigždes skirianti erdvė nėra tuščia – joje gausu dujų ir labai daug dulkių. Pasirodo, jog kaip tik šios dulkės padeda astronomams suprasti žvaigždžių ir planetų formavimosi procesus.
Šią vasarą Europos kosminių tyrimų agentūros ESA orbitinis teleskopas „Planck“ sudarė didelės skiriamosios gebos dulkių pasiskirstymo žemėlapį. Galutinis šio projekto tikslas – nustatyti kosminės foninės spinduliuotės intensyvumo pasiskirstymą. Ši spinduliuotė susideda iš liekamųjų elektromagnetinių bangų, kurios atviroje erdvėje egzistuoja nuo pat Didžiojo Sprogimo laikų. Įkaitintos dulkių kruopelytės spinduliuoja mikrobangas, todėl „Planck“ jas tiria tam, kad mokslininkai išsiaiškintų, kaip stipriai jos iškreipia foninės spinduliuotės matavimų rezultatus.
Paprastai kosmologai dulkių skleidžiamas bangas laiko triukšmu, kuris „gadina“ jų surinktus duomenis, ir kad jas tirti verta tik todėl, kad vėliau jų poveikį būtų galima eliminuoti iš kosminės spinduliuotės matavimų rezultatų. Tačiau kitiems astronomams tarpžvaigždinės dulkės yra naudingos. Kai kurie specialistai, pasinaudodami šiomis plačiai pasklidusios materijos nuotrupomis, tiria Paukščių Tako magnetinį lauką, jo kilmės ir pokyčių ypatumus. Šioje srityje informacijos kol kas esama labai mažai. Kiti mokslininkai studijuoja dulkių kruopelyčių dydžio pasiskirstymą ir jų cheminę sandarą. „Visata yra nuostabi, ir vienas iš dalykų, darančių ją nuostabią, yra dulkės“, – sako Princetono universiteto astronomas Briusas Dreinas (Bruce Draine).
Astronomai iki šiol nežino visų kosminių dulkių „gamyklų“ tapatybės, tačiau jie jau yra išsiaiškinę, kad raudonieji gigantai – žvaigždės, kurių masė bent kelis kartus viršija Saulės masę ir kurios yra pasiekusios savo gyvavimo ciklo paskutiniuosius etapus – į savo aplinką „išspjauna“ ganėtinai didelius kiekius dulkių. Šių dalelių sudedamosios medžiagos, į kurių tarpą patenka anglis ir deguonis, pagaminamos giliai žvaigždės branduolyje, kai vienas su kitu jungiasi helio atomai.
Raudonojo giganto viduje atsirandantys šiluminiai konvekciniai srautai naujuosius dulkių „prototipus“ iškelia į paviršinius žvaigždės sluoksnius. Galutinė dulkių cheminė sudėtis priklauso nuo fizinių aplinkos parametrų ir žvaigždės atmosferoje esančių medžiagų. Galiausiai žvaigždės pulsacijos ir generuojamas elektromagnetinis vėjas šiuos atomus ir jų junginius išsviedžia į atvirą erdvę.
Kosmosu skriejantys atomai atvėsta ir jungiasi vienas su kitu, sukibę sudarydami dulkių kruopelytes. Dabar šie dariniai skries begaline erdve, kol, sulipdami vienas su kitu, pavirs mažais akmenukais, vėliau – asteroidais ar netgi planetomis. Šių metų liepos mėnesį planetologai paskelbė, jog jiems pavyko „sugauti“ dvi tokias dulkių „protėvių“ daleles. Abi jas į Žemę 2006 metais pargabeno kosminis zondas „Stardust“, kuris dulkių gaudymo misiją vykdė net septynerius metus. Dabar mokslininkai turi iš viso tris tokias daleles. Norint rasti bent vieną, reikia itin kruopščiai ištirti kiekvieną „Stardust“ dulkių gaudyklės paviršiaus mikrometrą. Pirmoji dulkių dalelė buvo atrasta kovo mėnesį – ji taip pat pargabenta tuo pačiu „Stardust“ „reisu“. Dvi dalelės sudarytos daugiausia iš magnio, kitos – iš anglies.
Tikėkimės, jog detalesni šių darinių tyrimai leis sužinoti daugiau naudingų dalykų apie žvaigždėse ir jas skiriančioje kosminėje erdvėje vykstančius procesus.
