Apie vadinamąją skaitmeninę ambasadą Briuselyje pranešusi Ekonomikos ir inovacijų ministerija žada plėsti ir galimų valstybės duomenų saugyklų tinklą, įtraukiant privačias įmones. Vieni ekspertai šį žingsnį sveikina – esą pavyzdžiai rodo, kad nebūtinai tik valstybės saugomi duomenys yra saugūs. Kritikuojantys atkerta – valstybės duomenų centrams jau skirta per 100 mln. eurų, o kam leisti pinigus privatiems – argumentų nėra.
Apie vadinamąją skaitmeninę ambasadą Briuselyje pranešusi Ekonomikos ir inovacijų ministerija žada plėsti ir galimų valstybės duomenų saugyklų tinklą, įtraukiant privačias įmones. Vieni ekspertai šį žingsnį sveikina – esą pavyzdžiai rodo, kad nebūtinai tik valstybės saugomi duomenys yra saugūs. Kritikuojantys atkerta – valstybės duomenų centrams jau skirta per 100 mln. eurų, o kam leisti pinigus privatiems – argumentų nėra.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Situacija, kaip prieš porą metų, kai vasaros liūtis paskandino Registrų centro serverius, nebepasikartos, tikina Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Ne dėl to, kad nebelis, o todėl, kad sukurtos visų valstybės duomenų kopijos.
Šią savaitę Lietuva žengė dar vieną žingsnį – atidaryta vadinamoji skaitmeninė ambasada.
„Dideli kiekiai Lietuvos registrų, jų kopijos, šifruotos kopijos, yra saugomos Briuselyje, saugioje vietoje. Tai reiškia, kad mes tuos duomenis, prireikus, galėtume atkurti“, – tikina ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.
Žingsnis sveikintinas, bet nepakankamas, sako informacinių technologijų ekspertai.
„Šitas žingsnis, kuris yra daromas, yra toks pusinis žingsnis, kad atsargines kopijas mes pasidedame kažkur, – sako „Infobalt“ vadovas Mindaugas Ubartas. – Reikia padaryti taip, kad mūsų sistemos veiktų nepriklausomai nuo to, kas vyksta pačioje Lietuvoje.“
M. Ubartas kalba apie sinchronizuotą sistemą, kuri, pvz., karo atveju leistų naudotis svarbiausiais duomenimis ir sistemomis per saugyklą Briuselyje, jeigu savos būtų sunaikintos.
Ministrė A. Armonaitė tikina – tai kitas žingsnis ir ne paskutinis. Siekiama atverti ir galimybes valstybės duomenis saugoti privačiuose duomenų centruose.
„Jeigu mes pasitikime technologijomis, pažanga ir tuo įdirbiu, kurį privačios kompanijos – tokios kaip „Amazon“, „Google“, „Microsoft“ – daro, mes turėtume ir jas pasitelkti, pasitikėdami ne tik valstybine infrastruktūra“, – teigia A. Armonaitė.
Vis dėlto valstybinė infrastruktūra jau plėtojama, jai keliami aukšti techniniai ir saugumo reikalavimai, sako valstybės valdomo Radijo ir televizijos centro atstovas Arnas Zuikis. Todėl, pasak jo, nesuprantama, kodėl valstybės duomenis norisi perduoti į privačias rankas.
„Tam jau yra skirta, jau dabar išleista 30 mln. ir dar skirta 100 mln. – tai valstybė pati kuria didelį „debesį“, bet tuo pačiu sako: eisime į privačius debesis. Bet neaišku dėl ko, – mano „Telecentro“ veiklos vystymo departamento vadovas A. Zuikis. – Turbūt tik tam, kad tiesiog eiti. Reikia ten eiti, nes dėl to, kad ten yra turbūt gerai. Bet vardan ko? Nebuvo atlikta nei ekonominė analizė, nei saugumo analizė.“
M. Ubartas atkerta, kad nėra tokio dalyko kaip privatus duomenų centras.
„Yra duomenų centras, atitinkantis tam tikrus reikalavimus: saugumo reikalavimus, energetikos pateikimo reikalavimus, ryšių reikalavimus, – sako „Infobalt“ vadovas. Būtent tai, pasak jo, ir apsprendžia saugyklos patikimumą, o ne kas ją valdo.
„Demonizuojama yra kalbant apie tai, kad čia yra privatus, o valstybinis bus saugus. Nebus“, – mano jis.
Svarbu ne tik saugus ar ne, bet ar saugomas, sako kibernetinio saugumo ekspertas Edvinas Kerza. Pasak jo, pavyzdžiui, karo atveju, kaip dabar Ukrainoje, riboti resursai verčia dėlioti prioritetus.
„Sutiksime, kad saugoti elektrinę yra labai svarbu, nes be to ir valstybė liktų be elektros, tačiau privačias mažesnes elektrines ne taip, nes vis tiek jos neveiks, jeigu pagrindiniai agregatai sustos, – sako E. Kerza. – Taip ir su duomenų centrais. Visų valstybė nesiims saugoti, tuo tarpu valstybinius duomenų centrus tikrai saugos, nes tai bus strateginiai objektai.“
Todėl, sako E. Kerza, privačiuose duomenų centruose reikėtų leisti saugoti tik nelabai jautrius ir šiaip viešai prieinamus duomenis, valstybės rankose paliekant subtilią ir saugumui svarbią informaciją.
