Dar praėjusio amžiaus viduryje pradėta tyrinėti dirbtinio intelekto (DI) technologija šiuo metu išgyvena aukso amžių. Pastaraisiais metais įvykęs proveržis šioje srityje leido kompiuteriui ir jo programoms atlikti tas užduotis, kurios iki šiol reikalavo žmogaus mąstymo – dėl tol smarkiai išsiplėtė DI pritaikymo galimybės. 
Dar praėjusio amžiaus viduryje pradėta tyrinėti dirbtinio intelekto (DI) technologija šiuo metu išgyvena aukso amžių. Pastaraisiais metais įvykęs proveržis šioje srityje leido kompiuteriui ir jo programoms atlikti tas užduotis, kurios iki šiol reikalavo žmogaus mąstymo – dėl tol smarkiai išsiplėtė DI pritaikymo galimybės, rašoma pranešime žiniasklaidai. Jau kurį laiką šią technologiją sėkmingai naudoja socialiniai tinklai, pramonės atstovai, medikai ir kitų sričių profesionalai, todėl vis garsiau kalbama ir apie DI pritaikymą švietime. Savo mintimis apie tai, ar kompiuteris bei išmanūs algoritmai netolimoje ateityje iš auditorijų ir klasių galės išstumti pedagogus, sutiko pasidalinti „Vilnius Tech“ Elektronikos fakulteto Elektroninių sistemų katedros profesorius Artūras Serackis.
DI pritaikymą įvertintų tiek mokytojai, tiek besimokantieji
Nors paklaustas apie DI pritaikymą švietime profesorius galėtų įvardinti daugybę scenarijų, pati perspektyviausia sritis, jo nuomone, yra didesnis mokymo proceso individualizavimas: Anot specialisto, DI gebėtų parinkti kiekvienam mokiniui geriausiai tinkančias savarankiško mokymosi užduotis, panašiai kaip kompiuteriniuose žaidimuose parenkami panašaus pajėgumo priešininkai. „Taip besimokantysis būtų labiau įtraukiamas į mokymosi procesą, nuolat jaustų tobulėti skatinantį iššūkį, taip pat periodiškai ir „laimėtų“ tinkamai išsprendęs jam priskirtą galvosūkį, kas dar labiau padidintų motyvaciją savarankiškai mokytis“, – technologijos privalumus vardija A. Serackis.
Kita sritis, kur DI galėtų būti nepamainomas švietimo sistemoje – sinchroninis vertimas. Tai leistų gyvai klausytis mokytojų ar dėstytojų, kurie yra atradę trumpiausią kelią iki jų dėstomo dalyko supratimo, iš visų pasaulio valstybių, be vertėjo įsikišimo, kas smarkiai padidintų mokymosi proceso efektyvumą. Be to, dirbtinis intelektas padėtų pedagogams lengviau surasti klaidas studentų praktiniuose darbuose ir galėtų automatiškai atsakyti į studentams kylančius techninius klausimus apie užduočių atlikimą.
Vis dėlto A. Serackis įžvelgia ir keletą kliūčių, kurios galėtų iškilti bandant DI pritaikyti visoje švietimo sistemoje. Dirbtinio intelekto algoritmams šiuo metu reikalingi aiškūs kiekybiniai vertinimo kriterijai, kurie sunkiai įsivaizduojami socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, kur keli mokytojai ar dėstytojai tą patį darbą gali įvertinti skirtingu pažymiu. Už šias studijų kryptis atsakingi asmenys, norėdami išnaudoti DI teikiamus privalumus, būtų priversti sukurti vieningą ir kompiuteriui suprantamą vertinimo sistemą arba laukti, kol DI ištobulės tiek, kad užduotis galės vertinti kūrybiškai.
Mokymo procesą pakeis, bet pedagogo profesijos nepanaikins
„Vilnius Tech“ Elektronikos fakulteto Elektroninių sistemų katedros profesorius svarsto, jog įvairūs dirbtiniu intelektu paremti asistentai savarankiško ar nuotolinio mokymosi metu besimokantiesiems galėtų pasitarnauti mažindami vienybės jausmą, leisdami pajusti, kad jie nėra palikti vieni dorotis su sunkiomis užduotimis. Vis dėlto ekspertas skeptiškai žiūri į DI galimybes panaikinti pedagogo profesiją.
Serackis atskleidžia, jog universitete vienas studijų dalykas gali apimti daugybę paskaitų temų ciklų, todėl labai svarbu iš kiekvieno jų atrinkti tiek informacijos, kiek jos galėtų įsisavinti kiekvienas kurso dalyvis. Atlikti šį svarbų darbą dažniausiai padeda ilgametė dėstytojo patirtis, kurios perkėlimas į dirbtinio intelekto sistemą gali užtrukti daugybę metų. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad dėstytojas kasmet tobulėja, o DI tai savarankiškai padaryti gali būti sunkiau, jei išvis įmanoma.
Būtent čia profesorius ir mato dirbtinio intelekto bei dėstytojo misijų skirtį. Jo manymu, DI puikiai pasitarnautų atliekant įvairius mechaninius ir administracinius darbus, tokius kaip studento klaidų paiešką, individualių užduočių parinkimą bei vertinimą. Tuo metu pedagogai, kurie bus pasiruošę nuolat tobulėti, keisti savo vaidmenį švietimo procese ir ieškoti vis išradingesnių mokymo metodų, tikrai neturėtų bijoti konkurencijos iš DI sistemų, nes jos paprasčiausiai nesugebės atkartoti gyvo kontakto metu kūrybingai perteikiamos informacijos paveikumo.
