Prieš metus buvau įkvėptas tinklaraščių sukuriamos vertės ir pradėjau rašyti tinklaraštį. Prieš metus taip pat buvau skaitęs knygą, kaip per tinklarašį sukurti sėkmingą reklaminę strategiją. Pabandžiau, po pusės metų rašyti nustojau, išvados paprastos – Lietuvoje tinklaraščiams verta numirti arba merdėti. Bet didžiausias klausimas – kodėl?
Prieš metus buvau įkvėptas tinklaraščių sukuriamos vertės ir pradėjau rašyti tinklaraštį. Prieš metus taip pat buvau skaitęs knygą, kaip per tinklarašį sukurti sėkmingą reklaminę strategiją. Pabandžiau, po pusės metų rašyti nustojau, išvados paprastos – Lietuvoje tinklaraščiams verta numirti arba merdėti. Bet didžiausias klausimas – kodėl?
Tinklaraščio paskirtis reklamai ir jo strategijos (pasaka – gražioji medalio pusė)
Idėja gana paprasta – reikia rašyti naudingus straipsnius iš savo darbo kasdienybės ir klientai atkreips dėmesį į rašantįjį. Vis dar atsiranda manančių, kad atskleisti savo darbo specifiką yra neetiška, o gal ir neprofesionalu – juk perskaitęs tinklaraštį vartotojas gali užduotis atlikti ir pats. Vartotojus suskirstyčiau į tris pagrindinius tipus:
- Tipas „Pasidarysiu pats“.
- Tipas „Negaliu darytis pats, nes neturiu laiko viskam“.
- Tipas „Man reikia autoritetingo paslaugų teikėjo“.
Pirmasis vartotojų tipas – komunizmo palikimas Lietuvai. Juk kam samdyti profesionalus, jei aš pats išmanau marketingą, galiu susikurti puslapį, nusipiešti dizainą, susikurti „AdWords“, atlikti SEO, nudažyti sieną ir išasfaltuoti automagistralę… Na gal su automagistrale ir perlenkiau, bet namą jie tikrai gali pasistatyti. Šie vartotojai ieško informacijos ir bando būti bitės devyndarbės, bet nieko gero ir nepadaro. Tinklaraščio nauda šio tipo vartotojams – jie paskaitę eina daryti to, ką nauja sužinojo, jiems galima lengvai perlesti informaciją, nes jie niekada neatliks nieko gerai ir visose srityse yra pradedančiųjų lygio.
Antrasis vartotojų tipas – tai pirmojo vartotojų tipo aukštesnė atmaina. Jie jau gali tapti potencialiais klientais, bet jie yra pačio pavojingiausio tipo, nes nori visko (juk tą viską gali pasidaryti patys), bet mokėti už tą „viską“ nelabai turi už ką arba to daryti dar neįprato. Jie, gavę naudingos informacijos, tiesiog neturi laiko jos panaudoti.
Trečiasis vartotojų tipas – „paskaičiau, patiko perskaitytos idėjos, samdysiu šį žmogų“. Va čia ir yra tas tikslas, kurio siekia tinklaraštininkai, rašantys reklamos tikslais. Atėjęs šio tipo vartotojas nenori naudoti gautų žinių, jis paskaito, pamato, kad tai dėmesio verta persona/įmonė ir nusamdo būtent tą paslaugų teikėją.
Tinklaraščio mirtis Lietuvos rinkoje (realybė – pilkoji medalio pusė)
Aukščiau straipsnyje išdėstyta strategija yra patikrinta ir efektyvi, daug kas ja pasinaudojo ir išgarsėjo, o viskas prasidėjo nuo „nekalto“ tinklaraščio, skirto tikslinei auditorijai. Bet ši strategija tinka JAV ar dar kokiai didesnei rinkai, bet ne Lietuvai. Gaila, kad ją išbandyti užtruko daugiau nei pusę metų. Taip, mielas skaitytojau, aš tau rašiau siekdamas reklaminių tikslų. Bet retas kuris reiškinys internete nėra pragmatiškas ar nesiekiantis pelno.
Kodėl man nepavyko?
Gali būti, kad per sudėtingai rašiau, nors stengiausi sudėtingus procesus pateikti kuo paprasčiau.
Mano tikslinė auditorija yra didelių įmonių vadovai, o jie tinklaraščių neskaito. Jie tiesiog samdo savo srities specialistą ir nelabai gilinasi/supranta, ką jis ir kaip atlieka.
Visi verslininkai vagys – tai standartinė lietuvio mąstysena, kuri po truputį kinta į gerąją pusę. Keista, kad verslininkai taip galvoja ir dėl to bijo samdyti kitą verslą. Nepasitikėjimo jausmą geriausiai gydo tik rekomendacija.
Lietuvoje B2B sektoriuje tvyro rekomendacijų burbulas, visi visko bijo, todėl reikia, kad juos kas nors rekomenduotų. Nors dažniausiu atveju rekomenduoti būna per žema kompetencija, bet vis tiek visi pasitiki, jei kas ką nors rekomenduoja.
