Šį kartą norėčiau pateikti platesnį matymą ir prognozes, kokiais etapais einame ir kur link mus atves dirbtinio intelekto (DI) įsiveržimas švietime. Kad lengviau būtų suprasti, pabandžiau tai metaforiškai susieti su klasikiniu gedėjimo proceso modeliu ir jame psichiatrės E. Kübler-Ross išskirtomis penkiomis pagrindinėmis gedėjimo stadijomis – neigimu, pykčiu, derybomis, depresija ir susitaikymu.
KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto doc. dr. Evelina Jaleniauskienė
Šį kartą norėčiau pateikti platesnį matymą ir prognozes, kokiais etapais einame ir kur link mus atves dirbtinio intelekto (DI) įsiveržimas švietime. Kad lengviau būtų suprasti, pabandžiau tai metaforiškai susieti su klasikiniu gedėjimo proceso modeliu ir jame psichiatrės E. Kübler-Ross išskirtomis penkiomis pagrindinėmis gedėjimo stadijomis – neigimu, pykčiu, derybomis, depresija ir susitaikymu.
Asociatyvi DI sugeneruota „Pixabay“ nuotr.
Labai panašu, kad kiekvienas dėstytojas ar mokytojas šiuo metu būtent ir praeina šias stadijas. Skirtumas yra tik tame, kurioje stadijoje kiekvienas iš mūsų esame šiuo metu ir kiek laiko praleidžiame kiekvienoje.
Neigimas
Nors DI įrankiai švietime yra taikomi jau labai seniai, tačiau pagrindinė pokyčių lavina prasidėjo 2022 metų pabaigoje, kai buvo plačiai atvertos didžiųjų kalbos modelių galimybės.
Didžiulė konkurencija tarp pagrindinių žaidėjų tokių modelių pasiūloje ir toliau leidžia stebėti dar didesnes jų galimybes, kartais net ir sunkiai suvaldomas pačių kūrėjų (turime išlikti labai atsargūs dalindamiesi savo duomenis).
Dauguma modelių leidžia naudotis labai įvairiomis funkcijomis, pavyzdžiui kurti multimodalinį tekstą, naudotis mokymosi rėžimu, pateikti tekstą pritaikytą prie tavo rašymo stiliaus ar net parašyti mokslų daktaro lygio parašytą apžvalgą su „deep research“ nustatymu. Tiksliau sakant, šiandien jau būtų sunku įvardinti dalyką, kurio negalėtų padėti atlikti DI. Ir jau net nebereikia gebėti formuluoti labai įmantrių užklausų (angl. prompts) kaip tai buvo pradžioje, nes intuityviai pasiklausia ir pasiūlo patys modeliai.
Panašu, kad pirmoji daugelio mūsų reakcija į šių modelių galimybes buvo neigimas ir šokas siekiant save apsaugoti. Daugelis negalėjo patikėti, kad tokie modeliai gali taip sparčiai tobulėti ir padėti mokytis taip ar net geriau, kaip žmonės. Tai turbūt atsispindi ir dėstytojų ar mokytojų draudimuose bendradarbiauti su DI galimybėmis, kas tikrai nepadeda pasiruošti realiam gyvenimui.
Juk jame DI įrankiais naudoti bus privalu siekiant turėti pranašumą prognozuojamoje augančio nedarbo ir darbo vietų, kurias tiesiogiai veikia DI integravimas, mažėjimo realybėje. Turbūt neverta minėti to, kad sumanus bendradarbiavimas su DI įrankiais leidžia sutaupyti labai daug laiko (pvz., vietoje klausimų suvedinėjimo į „Google“ ar modelių paieškų laukelius ranka, tiesiog įkelkite jų nuotrauką) ir dirbti daug efektyviau (pvz., galite palyginti ir išsirinkti bei pritaikyti geriausius atsakymus iš visų trijų modelių, o tai darant auga kognityvinis intensyvumas ir galimybės daugiau suprasti).
Pyktis
Pyktis šiame kelyje yra svarbus, tai yra natūrali reakcija ir galbūt postūmis ieškoti naujų sprendimų ir mokinti bei mokintis tinkamai pasinaudoti DI galimybėmis. Kiek pykdami mokomės mes patys, galite atsisakyti kiekvienas sau.
Dažnai pamirštame, kad visiems tai nauja sritis ir siekiant ją įvaldyti, reikia mokytis tiek mums patiems, tiek mokiniams ar studentams. Pavyzdžiui, Kinijoje nuo šių metų rugsėjo jau buvo įvestas DI raštingumo lavinimas nuo 6 metų.
Tai pat svarbu paminėti, jog mokymas(is) neturėtų apsiriboti tik techniniais ar pedagoginiais DI integravimo sprendimais, bet kartu apimti ir socialinius bei emocinius aspektus.
Derybos
Jau suprantant apie DI taikymą ir tai išbandžius, derybų etape atgaunamas kontrolės jausmas. Tai atsispindi įvairiuose bandymuose integruoti DI įrankius ir DI raštingumo tobulinimą į mokymo procesą.
Aš asmeniškai mokinuosi kartu su savo studentais ir jų prašau naudoti pačius įvairiausius DI įrankius bei išbandyti pačias moderniausias mokymosi veiklas. Kaip tik šiuo metu KTU atliekame tyrimą apie DI raštingumo tobulinimą kalbų studijose. Taip pat, su grupe kitų tyrėjų, planuojame didelės apimties tarptautinį tyrimą, susijusį su DI iššūkiais susiduriančių kalbų studijų modernizavimo procesais universitetuose.
Depresija
Panašu, kad daugeliui teks arba jau tenka išgyventi savotišką depresijos, beprasmybės ar bejėgiškumo etapą, kai suvokiame, jog DI gali ir padaro daug geriau ir greičiau, bent jau kognityvine prasme.
Atsiranda ir daugybė tyrimų rezultatų, kurie patvirtina, jog mokinių ar studentų mokymosi laikas praleistas su modeliais buvo efektyvesnis nei mokytojų ar dėstytojų bandymai (ypač paremtais senomis mokymo paradigmomis) perteikti žinias.
Būtent šiame etape gali padėti mūsų žinojimas, kad turime pereiti į paskutinį susitaikymo su esama realybe etapą ir kad čia kartu ateis arba jau yra ir kiti kolegos.
Susitaikymas
Šiame etape priimame visas DI siūlomas galimybes bei mokomės pertvarkyti mokymo ir mokymosi procesus. Nors tiek dėstytojai, o ypač mokytojai yra gana konservatyvūs, būtina nedelsiant atsisakyti daugelio senų mokymo(si) veiklų bei ieškoti naujų, integruoti DI raštingumo tobulinimą bei mokyti besimokančiuosius sąžiningai atskleisti visą bendradarbiavimo su DI procesą.
Svarbiausias patarimas, kurį plačiai aptarėme neseniai vykusioje DI integravimo į švietimą konferencijoje Centrinės Floridos universitete, su kuriuo mūsų fakultetas turi jungtinę studijš programą, yra būtinybė teikti prioritetą mokymosi procesui ir jo subprocesams, o ne galutiniam mokymosi rezultatų įrodymui.
DI krikštatėviu tituluojamas mokslininkas Geofrrey Hinton pateikia prognozes apie tai, jog yra nuo 10 iki 20 proc. tikimybė, jog DI gali „išstumti“ žmones. Nepaisant šių ganėtinai bauginančių ateities vizijų, žmogiškieji santykiai ir procesai, tokie kaip pavyzdžiui empatija, motyvacija ar kultūrinių ypatumų žinojimas, mokymo(si) aplinkose šiuo metu išlieka nepakeičiami ir net tampa svarbiausiais.
Būtent DI ir atlaisvina tam daugiau laiko. Todėl universitete pasiūliau plėtoti podoktorantūros stažuotojo ir jo grupės tyrimus, kurie padėtų integruoti technologines inovacijas į švietimo prioritetus, siekiant užtikrinti tvarią švietimo sistemos raidą, kurioje technologijos ne pakeistų žmogiškuosius gebėjimus, bet veiktų kaip priemonė stiprinti besimokančiųjų agentiškumą ir išsaugoti fundamentalius švietimo principus. Tokie tyrimai taip pat puikiai atspindėtų ir KTU nuo 2020 m. turimą tvarų požiūrį, jog „Už kiekvienos technologijos – žmogus“.
Apibendrinant, manau, jog turėtume bijoti ne DI (bent jau kol kas), o mūsų nežinojimo ar daug lėtesnio mokymosi šioje srityje nei mokiniai ar studentai.
Taip pat svarbu labiau kontroliuoti DI veržimosi į švietimą procesus (tik jokiu būdu nedraudžiant) ir padėti besimokantiems prisitaikyti bei susitaikyti su nauja DI prisotinta realybe. Gera žinia, jog susitaikymas ir prisitaikymas yra paskutinis etapas. Tačiau mokymasis – visam gyvenimui ir neišvengiama būtinybė išlikti sėkmingu darbo rinkoje.
