Pastaraisiais metais Europoje, taip pat ir Lietuvoje bei visame Baltijos regione, fiksuojama vis daugiau valandų, kai elektros kaina tampa itin maža ar net neigiama. Tai – ne atsitiktinumas, o tiesioginė sparčios atsinaujinančios energetikos plėtros pasekmė, sukurianti įspūdį, kad artėjame prie nulinių sąskaitų. Tačiau, ar tai gali tapti realybe?
Pastaraisiais metais Europoje, taip pat ir Lietuvoje bei visame Baltijos regione, fiksuojama vis daugiau valandų, kai elektros kaina tampa itin maža ar net neigiama. Tai – ne atsitiktinumas, o tiesioginė sparčios atsinaujinančios energetikos plėtros pasekmė, sukurianti įspūdį, kad artėjame prie nulinių sąskaitų. Tačiau, ar tai gali tapti realybe?
Asociatyvi Tautvydo Levinsko nuotr.
Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje fiksuotos net 125 valandos, kai kilovatvalandės kaina biržoje nesiekė nė 1 cento, Latvijoje tokių valandų buvo 122, Estijoje – 126. Šie skaičiai dvigubai viršija praėjusių metų rodiklius. Tokios pačios tendencijos fiksuojamos visoje Europoje. Norvegijos energetikos duomenų analizės bendrovės „Montel Analytics“ skaičiavimais, pernai Europos šalyse, įskaitant ES valstybes, Norvegiją, Šveicariją ir Jungtinę Karalystę, kartu sudėjus buvo užfiksuotos 4 838 valandos, kai elektros kainos buvo neigiamos, tai – dvigubai daugiau nei prieš metus. Lyderė buvo Suomija, kur neigiamos kainos fiksuotos net 725 valandas.
Šį fenomeną lemia ypač sparti atsinaujinančios energetikos plėtra. Vėjas ir saulė gamina vis daugiau, o tam tikrais momentais elektros energijos pasiūla viršija paklausą ir biržoje susidaro situacija, kai gamintojai teoriškai patys moka, kad jų elektros energija būtų vartojama. Iki šiol tai buvo labiau šiltajam sezonui būdingas reiškinys, tačiau tolimesnė atsinaujinančių šaltinių, ypač – vėjo, energetikos plėtra, tikėtina, lems, kad itin žemas elektros kainas biržoje vis dažniau matysime ir šaltuoju metų laiku.
Ar tai reiškia, kad artėjame prie eros, kai už elektrą mokėti nebereikės? Deja, atsakymas į šį klausimą yra „ne“.
Visų pirma, didėjant energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybai Šiaurės šalyse, mūsų galimybės eksportuoti elektros perteklių į šį regioną mažėja – kodėl suomiai turėtų pirkti mūsų elektrą, jei jų šalyje ji taip pat itin pigi? Tuo metu jungtys su Vakarų ir Pietų Europos rinkomis vis dar nėra pakankamai išplėtotos, todėl elektros pertekliaus neretai tiesiog neturime kur nukreipti.
Antra, investicijos į infrastruktūrą ir jos tobulinimas yra nenutrūkstamas procesas. Elektros tinklai turi būti nuolat modernizuojami ir stiprinami, kad galėtų susidoroti su kintančiais energijos srautais. Šioms investicijoms reikia lėšų.
Trečia, ir tai ypač svarbu vartotojams, elektros energijos kaina sudaro tik dalį galutinės sąskaitos. Pavyzdžiui, jei elektros energija biržoje kainuoja 1 centą už kilovatvalandę, tai sistemos balansavimo ir aptarnavimo paslaugos gali kainuoti dar 3 centus. Pridėjus elektros perdavimo ir tinklo mokesčius, galutinė kaina tampa kur kas didesnė nei ta, kurią matome biržoje pigių valandų laikotarpiais.
Galiausiai, ir pati atsinaujinančios energetikos plėtra kelia naujų iššūkių. Norint sudaryti elektros supirkimo sandorius ateičiai, reikia atsižvelgti į tai, kad vėjo ir saulės elektrinių gamyba priklauso nuo orų sąlygų, kurias prognozuoti ilguoju laikotarpiu itin sudėtinga. Šis nenuspėjamumas verčia elektros tiekėjus formuoti atsargų fondus ir dažniau naudotis balansavimo paslaugomis. Tai taip pat didina galutinę kainą vartotojams.
Tad pagrindo kalbėti apie visuotinę nemokamą elektros energiją nėra, bet tolesnės atsinaujinančios energetikos plėtra vartotojams leidžia ateityje tikėtis mažesnių sąskaitų. Visgi svarbu suprasti, kad augant iš atsinaujinančių šaltinių pagamintos energijos daliai, sistemos balansavimas darysis sudėtingesnis, o infrastruktūros kokybės ir patikimumo užtikrinimas reikalaus vis didesnių investicijų. Todėl aptarnavimo paslaugų kaina ateityje greičiausiai didės.
Nepaisant to, vartotojai jau dabar gali išnaudoti žemas biržos kainas ir užsitikrinti mažesnes sąskaitos už elektrą. Tai padaryti leidžia išmanieji elektros skaitikliai ir investicijos į energijos kaupimo įrenginius.
Tuo metu valstybės lygmeniu svarbu spartinti tarptautinių elektros jungčių plėtrą, tobulinti energijos balansavimo sistemas ir formuoti palankią teisinę aplinką energijos kaupimo technologijų plėtrai.
Tik derindami šiuos veiksmus galėsime maksimaliai pasinaudoti pigios atsinaujinančios energijos teikiamais privalumais.
Valdemar Fiodorovič, žaliųjų energijos sprendimų bendrovės „Enefit“ vadovas
