Skaitmenizacija, automatizacija, robotika ir dirbtinis intelektas iš esmės keičia pramonės veidą, o kartu – ir inžinieriaus vaidmenį joje. Jei anksčiau pramonės įmonei pakakdavo šaltkalvio mechaniko ir elektriko, tai dabartiniai reikalavimai inžinieriui – kur kas didesni. Deja, panašu, kad inžinierių Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau trūks.
Skaitmenizacija, automatizacija, robotika ir dirbtinis intelektas iš esmės keičia pramonės veidą, o kartu – ir inžinieriaus vaidmenį joje. Jei anksčiau pramonės įmonei pakakdavo šaltkalvio mechaniko ir elektriko, tai dabartiniai reikalavimai inžinieriui – kur kas didesni. Deja, panašu, kad inžinierių Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau trūks.
Inžinerija pramonėje. „ELINTA Robotics“ nuotrauka
Nors pernai inžinerines studijas mūsų šalyje pasirinko daugiau nei 6,5 tūkst. studentų, šis skaičius vis dar nepakankamas, kad patenkintų sparčiai modernėjančios pramonės poreikius. Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės (LINPRA) vadovas Darius Lasionis sako, kad šioje srityje būtini pokyčiai.
„Vaikų ir jaunimo susidomėjimas tiksliaisiais mokslais vis dar pernelyg menkas, o profiliavimo sistema mokyklose neskatina jaunimo rinktis technologines specialybes. Siekiant proveržio šioje srityje, būtinas ir politinis sprendimas – kad inžinerijai, inovacijoms ir naujoms technologijoms būtų suteiktas prioritetas“, – įsitikinęs D. Lasionis.
Jam pritaria ir UAB „ELINTA Robotics“ direktorius Aurelijus Beleckis, akcentuojantis, kad Lietuvai būtina turėti aiškią valstybinę strategiją, orientuotą į inžinerijos ir technologijų vystymą.
Pasak jo, viena svarbiausių problemų – kad mūsų švietimo sistema vis dar nepakankamai orientuota į praktinius įgūdžius, o norint paruošti ateities specialistus, technologinį raštingumą būtina pradėti formuoti nuo mažens.
Inžinierių vaidmuo tampa strateginis
Šiuolaikinis inžinierius privalo išmanyti daugybę sričių – nuo mechanikos ir elektronikos iki programavimo.
„Dabar viskas persipynę – mechatronika, automatika, skaitmeninės valdymo sistemos. Be programavimo, be duomenų analizės, be plataus technologinio mąstymo niekur nepajudėsi“, – teigia A. Beleckis.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad per pastaruosius keliolika metų gamybos pramonėje įvyko esminis lūžis. Šiandien vien automatizacijos jau nebeužtenka – diegiamos išmaniosios, duomenimis paremtos sistemos, įmonės pradeda naudoti dirbtinio intelekto modelius, kurie gali realiuoju laiku analizuoti procesus, optimizuoti gamybą ir netgi prognozuoti įrenginių gedimus.
„Robotizėjantis pasaulis“: ar Lietuva neatsiliks?
Pramoninių robotų pasaulyje plėtrą stebinčios tarptautinės robotikos federacijos duomenimis, pernai pasaulyje buvo 4,3 mln. pramoninių robotų. Palyginti su 2023-aisiais, šis skaičius išaugo dešimtadaliu.
„Lietuvoje šiuo metu 10-čiai tūkstančių pramonės srityje dirbančių žmonių tenka maždaug 50 pramoninių robotų. Tai nėra blogai, nes vos prieš dešimt metų šis skaičius mūsų šalyje nesiekė ir dešimties. Iš kitos pusės – Europos vidurkis šiuo metu yra apie 130 robotų, Vokietijoje – arti 400, o, pavyzdžiui, Singapūre – netgi virš tūkstančio. Tad turime ne tik erdvės augti, bet ir būtinybę tai daryti“, – įsitikinęs A. Beleckis, labiausiai nuogąstaujantis dėl Kinijos.
„Kinija jau seniai nebėra vien pigios darbo jėgos šalis. Dabar tai – tikras technologijų monstras, besivystantis sunkiai suvokiamais greičiais. Kartu su gamybos robotizacija Kinijoje sparčiai vystosi ir daiktų internetas, duomenų centrai bei dirbtinis intelektas. Lietuvai tai – raudonas signalas, kad būtina skubiai investuoti į šią sritį“, – perspėja ekspertas, pabrėžiantis, kad jei niekas nesikeis, jau per artimiausius keliolika metų Lietuva ir netgi visa Europa, kurios dalimi esame, gali tapti visiškai priklausoma nuo Kinijos technologijų ir jos ekonominės įtakos.
Išeitis yra
A. Beleckis taip pat atkreipia dėmesį, jog analizuojant turtingiausias ir labiausiai išsivysčiusias pasaulio valstybes, galima pamatyti, kad jos iš esmės yra arba turtingos gamtiniais resursais – nafta, dujomis, retaisiais metalais (Norvegija, Arabijos pusiasalio šalys, Rusija) – arba investuoja į švietimą, inovacijų kūrimą bei vystymą (Japonija, Pietų Korėja, Vokietija).
„Skurdžiausios pasaulio valstybės neturi nė vieno iš šių požymių, o turtingiausios turi arba viena, arba kita. Kažkokio trečiojo kelio į valstybės klestėjimą tiesiog nėra. Lietuvai pirmasis variantas neaktualus, tačiau antrąjį tikrai galime susikurti“, – įsitikinęs A. Beleckis.
Pripažindamas, kad situacija sudėtinga, ekspertas neabejoja, kad tai galime pakeisti.
„Nuosekli ir vizionieriška valstybės politika gali paversti technologijų stokojančią šalį globaliu inovacijų centru. Mes, kaip valstybė, šiuo metu stovime kryžkelėje ir turime apsispręsti – ar būsime inovacijų kūrėjai, ar tik jų vartotojai. Inžinerija gali tapti mūsų strateginiu keliu į pažangią, konkurencingą ekonomiką, bet tam reikia politinių sprendimų ir bendros valstybės strategijos, kurios, deja, Lietuvoje mes ir neturime“, – sako A. Beleckis.
