Prieš gerus tris dešimtmečius atliekų deginimas atrodė kaip geras sprendimas – alternatyva sąvartynui ir gaunama „atsinaujinanti“ energija. Nemažai Europos Sąjungos šalių, pvz., Nyderlandai ar Švedija, dėl šios priežasties pastatė daug atliekų deginimo įrenginių. Dabar, esant klimato ir biologinės įvairovės krizėms, tai ne tik neefektyvu žaliavų atžvilgiu, bet ir turi milžinišką neigiamą poveikį klimatui.
Prieš gerus tris dešimtmečius atliekų deginimas atrodė kaip geras sprendimas – alternatyva sąvartynui ir gaunama „atsinaujinanti“ energija. Nemažai Europos Sąjungos šalių, pvz., Nyderlandai ar Švedija, dėl šios priežasties pastatė daug atliekų deginimo įrenginių. Dabar, esant klimato ir biologinės įvairovės krizėms, tai ne tik neefektyvu žaliavų atžvilgiu, bet ir turi milžinišką neigiamą poveikį klimatui.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Europos valstybės imasi riboti deginimą
Ta pati Švedija, kuri dažnai visam pasauliui yra pateikiama kaip šalis be sąvartynų (deja, pamirštant paminėti, kad sudeginus atliekas susidaro daugiau nei trečdalio pradinio svorio pelenų kiekis, iš kurių didelė dalis nukeliauja ne kur kitur, bet į tą patį sąvartyną) nuo 2020 m. taiko 75 SEK (apie 7,5 EUR) mokestį kiekvienai sudegintai atliekų tonai. Pagal įstatymu patvirtinus planus, 2022 m. šis mokestis turėtų pasiekti 175 SEK (apie 17,5 EUR) sudeginamai tonai. Taip pat visi komunalinių atliekų deginimo įrenginiai buvo įtraukti į ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą.
Danijoje, kurioje beveik ketvirtį šilumos į tinklus užtikrina atliekų deginimas, atliekų importas sudeginimui kasmet sudaro apie milijoną tonų. Kiekvienas sudegintas plastiko kilogramas reiškia maždaug 3 tonas CO2 – daugiausiai prie šiltnamio efekto prisidedančių dujų – išmetimų. Tą matydami, Danijos sprendimų priėmėjai nusprendė iki dešimtmečio pabaigos deginimo pajėgumus sumažinti maždaug 30 %, uždarydami 7 atliekų deginimo įrenginius.
Kita šalis, pirmaujanti Europos Sąjungoje pagal žiediškumą ir aktyviai mažinanti savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus, – Nyderlandai irgi ėmėsi aktyvių veiksmų. Tam, kad būtų sumažintas sudeginamų atliekų kiekis, nuo 2019 m. įvestas mokestis – 31 EUR už kiekvieną importuotą toną atliekų, skirtų sudeginimui.
Kuomet valstybiniu lygmeniu aplinkosauginė politika neatitinka gyventojų intereso, tokio vaidmens imasi regioninės valdžios institucijos. Šių metų kovą moratoriumą atliekų deginimo jėgainėms paskelbė Velsas. Prieš kelias savaites Katalonijos regiono valdžia padarė tą patį ir laikinai sustabdė bet kokią atliekų deginimo infrastruktūros statybą.
Lietuvoje – žingsniai atgal
Lietuvoje situacija visiškai kitokia. Prieš kelerius metus AB „Ignitis grupė“ (tuomet AB „Lietuvos energija“) žadėjo, kad atliekų deginimas nekainuos daugiau nei 32–35 EUR už toną Vilniuje, o Kauno kogeneracinės jėgainės pajėgumas neviršys 200 000 tonų per metus. Dabar visi anksčiau duoti pažadai yra laužomi. Siekiama, kad Kauno kogeneracinėje jėgainėje būtų leista sudeginti net iki 255 000 tonų atliekų. Maža to, yra įtarimų, kad buvo deginamos ir nelegaliai importuotos atliekos. Žiedinė ekonomika yra vienintelė išeitis
Aplinkos ministerija pateikė pasiūlymus padidinti sąvartyno mokestį. Ar tai padės eiti žiedinės ekonomikos keliu? Tikrai ne. Didesnis sąvartyno mokestis nukreips atliekas į deginimą. Pastarasis plastiko atveju yra net blogesnė alternatyva nei šalinimas sąvartyne. Kaune tokia netvari šiluma išstumia iš atsinaujinančios žaliavos – biokuro gaunamą šilumą.
Tai ką reikėtų daryti? Pradžiai pasekti pažangių regionų patirtimi – skelbti moratoriumą komunalinių atliekų deginimo pajėgumų plėtrai. Taip pat nustoti subsidijuoti atliekų deginimo jėgaines. Šiuo metu Vilniaus kogeneracinė jėgainė visiškai nemoka už į atmosferą išmestą iškastinio kuro (pvz. deginant plastiką) CO2, o visiems atliekų deginimo pelenams, šalinamiems sąvartyne, netaikomas sąvartyno mokestis.
Deginimas ir šalinimas sąvartyne turi būti vienodai brangiai apmokestinami ir už tai surinktos lėšos nukreipiamos kurti žiedinę ekonomiką Lietuvoje – skatinant prevenciją, pakartotinį naudojimą ir perdirbimą. Gerosios patirties Europos Sąjungoje apstu: Slovėnija pagal perdirbimo rodiklius žengia koja kojon su Vokietija neturėdama nei vieno komunalinių atliekų deginimo įrenginio ir generuoja daug mažiau atliekų. Taip pat ES jau yra daugiau nei keli šimtai beatliekių („zero waste“) miestų, kai kuriuose atskirai surenkama net apie 80-90 % atliekų, o perdirbimo rodikliai viršija 70 %.
Tai kodėl dar delsiame ir kartojame kitų valstybių, pasistačiusių perteklinis atliekų deginimo įrangius, klaidas? Gal aplinkos ministras pasakys kokia jo vizija: deginti ar kurti žiedinę ekonomiką?
