Nors nuotolinis darbas ir bendravimas su artimaisiais tik per „Zoom“ ar kitas pokalbiams skirtas programas pandemijos pradžioje daugeliui kėlė nerimą, šiandien tai tapo įprasta kasdienybės dalimi. Tačiau kaip virtualus bendravimas veikia mūsų psichologiją?
Nors nuotolinis darbas ir bendravimas su artimaisiais tik per „Zoom“ ar kitas pokalbiams skirtas programas pandemijos pradžioje daugeliui kėlė nerimą, šiandien tai tapo įprasta kasdienybės dalimi. Tačiau kaip virtualus bendravimas veikia mūsų psichologiją? Ar socialinė distancija mus atitolina, o gal priešingai – suartina labiau nei bet kada?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto docentas, psichologijos dėstytojas dr. Antanas Kairys tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ pripažįsta – bendraudami virtualiai esame labiau pavargę, turime mažiau laisvalaikio, todėl nė nejausdami skiriame mažiau dėmesio draugams, o tai didina riziką juos prarasti ir į įprastą gyvenimą sugrįžti turint gerokai siauresnį socialinį ratą.
Vis daugiau žmonių patiria „Zoom nuovargį“
Mokslininko teigimu, bendraudami ne tik perduodame informaciją – kalbėdamiesi su kitu žmogumi stebime jo reakcijas, siekiame suprasti, kaip keičiasi nuotaika, balso tembras. Nuotolinis bendravimas atima šias galimybes, nes bendraudami internetu matome tik žmogaus veidą, geriausiu atveju – rankas ir gestus, todėl atsiduriame neįprastoje žmogaus prigimčiai situacijoje.
„Esame socialios būtybės, todėl mums labai rūpi kiti žmonės. Bendraudami per įvairias programėles savo pašnekovus girdime prasčiau nei gyvo pokalbio metu, be to, galime tikėtis įvairių trikdžių, pavyzdžiui, kai girdimas balsas atsilieka nuo vaizdo. Jei mums sudėtinga stebėti tai, kas vyksta aplink, natūralu, kad bendraudami gerokai labiau pavargstame. Ne veltui vis dažniau girdime tokius posakius kaip „Zoom nuovargis“, – sako doc. A. Kairys ir priduria, kad tokių pokalbių metu nepalaikome ir akių kontakto, o tai taip pat prieštarauja pagrindiniams žmogaus socialinio suvokimo mechanizmams.
Psichologas atkreipia dėmesį, kad nuovargį jaučiame ir dėl nykstančių ribų tarp darbo ir laisvalaikio. Nuotolinis darbas persikėlė į privačias namų erdves, todėl praradome ne tik įprastą darbinę, bet ir poilsio aplinką.
„Įvairių organizacijų tyrėjai pastebi, kad dalis darbo skambučių vyksta tada, kai neturėtų – per pietų pertraukas ar po darbo valandų. Net ir šiuo metu sėdžiu ant sofos, o mano kompiuteris yra padėtas ne ant rašomojo, bet ant valgomojo stalo. Tai nėra normali darbo aplinka, prie kurios esame pripratę. Taip imame jausti, kad dirbame nuolat, net ir savaitgaliais, todėl ateityje galime patirti perdegimo sindromą“, – pasakoja docentas.
Kalbėdamas apie nuotolinio darbo sukeliamą nuovargį doc. A. Kairys pabrėžia, kad jį jaučiame ir dėl sumažėjusio neformalaus bendravimo – nuotoliniu būdu su kolegomis dažniausiai aptariame tik su profesine veikla susijusius klausimus. Visai kitokias socialines situacijas patiriame susitikę gyvai: kartu pietaujame, juokaujame, o pertraukėlių metu kalbamės ir apie tai, kas mūsų gyvenime vyksta po darbo valandų. Tačiau profesorius neatmeta galimybės, kad virtualūs pokalbiai taip pat turi socialumo ir nors iš dalies patenkina socialinių kontaktų poreikį.
Progos paskambinti draugams ieškoti nereikia
Nors prognozuoti, kaip ateityje socialinė distancija paveiks mūsų emocinę sveikatą ir santykius su aplinkiniais, kol kas sudėtinga, doc. A. Kairys pripažįsta, kad daliai visuomenės karantino ribojimai turėjo neigiamų psichologinių padarinių. Pasak eksperto, su didžiausiais sunkumais susidūrė jauni ir vyresnio amžiaus sulaukę žmonės.
„Paauglystė ir jaunystė yra laikas, kai stengiamės užmegzti socialinius ryšius, plėsti draugų ratą, mums labai svarbios bendraamžių grupės. Todėl jaunimui išgyventi šį laikotarpį labai sudėtinga. Taip pat sunku žmonėms, kurie yra vieniši. Tiesa, vienišumą gali patirti visų amžiaus grupių žmonės, o tarp senjorų ši problema buvo opi ir prieš pandemiją“, – įsitikinęs mokslininkas.
Lygindamas skirtingas žmonių grupes, jis ragina nepamiršti ir asmenybės bruožų įtakos. Pavyzdžiui, ekstravertams artimų kontaktų reikia kur kas labiau nei intravertams, todėl jiems išgyventi karantiną sunkiau. Tačiau bet kuris žmogus, nustojęs puoselėti ryšius su aplinkiniais, susiduria su rizika juos prarasti. Pastebima, kad tokia rizika išaugo karantino laikotarpiu – išvarginti nuotolinio bendravimo ir neturėdami laisvalaikio, nė nejausdami imame atsisakyti bendravimo su kai kuriais draugais.
„Iš tyrimų žinome, kad įprastai lūžio laikotarpiai yra tie, per kuriuos nubyra dalis draugų. Pandemija – vienas tokių laikotarpių. Ir jei, pavyzdžiui, dėl darbinių kontaktų jaučiame gana stiprų nuovargį ir nenorą bendrauti laisvalaikiu, to gali pakakti, kad nejučia atsisakytume kai kurių draugų. Tai įvyks, kai nebenorėsime kontakto, nesusirašysime, vis rečiau susiskambinsime. Tačiau turėtume išlikti sąmoningi ir nepamiršti, kad draugų reikia ne tik mums – draugams irgi reikia mūsų, todėl reikėtų atkreipti dėmesį į jų savijautą ir nebijoti inicijuoti pokalbių“, – pataria doc. A. Kairys.
Ekspertas pabrėžia, kad progos paskambinti tikriems draugams ieškoti nereikia. Tai galioja ir santykiams su artimaisiais – giminaičiams turėtume skambinti ne tik norėdami pasveikinti su gimtadieniu, šv. Velykomis ar šv. Kalėdomis.
„Tai nėra tikras bendravimas, tai formalus santykių palaikymas dėl to, kad esame giminės. Kalbant apie normalų bendravimą, nuo darbinių ar kitų kontaktų tarpasmeninius santykius skiria galėjimas paskambinti žmogui neturint konkretaus klausimo“, – konstatuoja doc. A. Kairys.
Sugrįžimas į įprastą gyvenimą gali sukelti stresą
Tačiau kokių veiksmų galime imtis supratę, kad tolstame nuo artimųjų? Pašnekovo teigimu, pirmas žingsnis geresnių santykių link – darbo ir laisvalaikio pusiausvyra.
„Jei darbas užvaldė visą gyvenimą, tai nėra labai gerai. Žinoma, yra situacijų, kai neįmanoma atrasti laiko laisvalaikiui. Tačiau jei šiuo metu neišgyvenate sunkaus periodo, mėginkite darbą kuo labiau nuo jo atriboti. Tam tikru momentu mes turime gebėti pasakyti stop – nebekelsiu ragelio, o jei kelsiu, tik draugams. Tam, kad labiau norėtume bendrauti su draugais, turėtume tiesiog mažiau pavargti“, – pataria doc. A. Kairys.
Psichologas pabrėžia, kad nors karantino laikotarpis kelia daugybę įvairių iššūkių, tačiau čia galima įžvelgti ne tik praradimų, bet ir galimybių. Pavyzdžiui, skirti laiko tam, kam iki šiol jo pritrūkdavo, ar mokytis naujų dalykų, kurie pravers sugrįžus į įprastą gyvenimo ritmą. Vis dėlto šis sugrįžimas gali būti kur kas sudėtingesnis, nei daugelis mano ir tikisi.
„Taip, kaip pajutome stresą išeidami į karantiną, tikėtina, jį pajusime ir išeidami iš karantino. Dalis žmonių tikrai atprato nuo normalios realybės. Stresas yra reakcija tiek į teigiamą, tiek į neigiamą dirgiklį. Pavyzdžiui, laukiame atostogų, jomis labai džiaugiamės, tačiau išėję atostogauti jaučiame nuolatinį stresą. Taip pat ir laimėjimas loterijoje gali sukelti tokį pat stresą kaip ir milžiniški finansiniai nuostoliai. Mūsų organizmas reaguoja į pokyčius ir faktas, kad turėsime prisitaikyti prie naujos realybės. Karantinas yra ilgas laikotarpis, todėl dalį žmonių gali labai sekinti, tačiau būtent jie išėję iš karantino palengvėjimą pajus greičiau“, – sako doc. A. Kairys.
