Piliečių mokslas arba „mokslininkas neprofesionalas“ – pakankamai nauja, auganti sritis

Tikriausiai ne vienas išgirdę žodžius „mokslininkai“ arba „mokslas“ įsivaizduojame žmones baltais chalatais, erdvias laboratorijas, sudėtingai atrodančius įrenginius ar milžiniškas universiteto auditorijose. Ar toks susidaręs įspūdis reiškia, kad mokslas nuo visuomenės yra izoliuotas ir paprastam piliečiui jame vietos nėra?

Asociatyvi „Unsplash“ nuotr.

Dar praeitame amžiuje mokslininkai ėmė kelti klausimus apie tikrąją universiteto funkciją. Ar universitetą vis dar įsivaizduojame kaip „dramblio kaulo bokštą“? O gal, atvirkščiai, jis virto komercine mašina, generuojančia patentus, pelną, naujas įmones, kur mokslas yra tiesiogiai naudojamas tik ekonominei vertei sukurti?

Nors diskusijose dėl universiteto ir mokslo funkcijų visuomenėje vis dar galime įžvelgti šiuos du kraštutinumus, Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai tikina, kad mokslas nebėra atsiribojęs nuo visuomenės.

Piliečių mokslas

Vienas iš būdų, kaip vyksta mokslininkų ir visuomenės bendradarbiavimas yra įvardijamas piliečių mokslu. Piliečių mokslas, būdamas palyginti nauja, tačiau sparčiai auganti sritis, plečia visuomenės įsitraukimą į mokslą ir tyrimus bei palaiko alternatyvius žinių gamybos modelius.

Ar mėgėjai moksle yra naujas reiškinys? Tikrai ne. Kaip sako daugelį metų tyrinėjantis piliečių mokslą britų mokslininkas Muki Haklay, iki XIX amžiaus pabaigos apskritai mokslą daugiausia plėtojo žmonės, kuriuos galime įvardinti „mėgėjais“. Net ir Charlesas Darwinas prisijungė prie „Beagle“ kelionės ne kaip profesionalus mokslininkas, bet kaip kapitono Fitz Roy draugas.

„Yra gana lengva pasakyti, kas yra mokslininkas profesionalas. Tai žmonės, kurie paprastai yra įgiję mokslinį laipsnį ar jo siekia, dirba bei atlieka mokslinius tyrimus universitete, tyrimų institute ar kokioje nors kitoje mokslo įstaigoje. Tačiau apibrėžti „piliečio mokslininko“, „mokslininko mėgėjo“ ar „mokslininko neprofesionalo“ sąvoką yra gana sudėtinga“, – sako Eglė Butkevičienė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų profesorė, vykdanti tyrimus apie piliečių ir mokslininkų bendradarbiavimą.

Jos teigimu, žmogus, dalyvaujantis interviu kaip pašnekovas dar netampa mokslininku mėgėju.

„Tačiau žmogų, stebintį paukščius, ir siunčiantį savo stebimo objekto buvimo koordinates mobiliąja programėle į mokslinį centrą, jau galime vadinti mokslininku mėgėju. Kita vertus, daugelis tokių žmonių savęs neįvardina mokslininkais, net jei jie atlieka reikšmingą mokslinį darbą rinkdami duomenis ar kitaip dalyvaudami mokslinio tyrimo procese“, – sako ji.

Padėti galima įvairiais būdais

Tiesa, dalyvauti moksliniame tyrime galima įvairiais būdais: nuo paprasčiausios pagalbos renkant duomenis, iki įsijungimo apibrėžiant mokslines problemas ir publikuojant mokslinių tyrimų rezultatus.

Paprasčiausias piliečių įsitraukimo į mokslinius tyrimus lygis apsiriboja išteklių ar duomenų teikimu ir rinkimu. Tai situacijos, kai mokslininkai prašo dalyvių nešiotis jutiklius ir siųsti duomenis arba „paskolinti“ savo asmeninio kompiuterio ar išmaniojo telefono resursus mokslininkams, kuriems reikia didelės kompiuterinės galios tam tikriems moksliniams tyrimams vykdyti, o daugelis žmonių pilnai neišnaudoja savo IT įrenginių resursų.

„Panašią situaciją matėme pavasarį kilus pandemijai, kuomet pasaulio mokslininkai kreipėsi į kompiuterinių žaidimų mėgėjus prašydami pagelbėti savo galingais kompiuteriais apdorojant virusui tirti reikalingus duomenis“, – piliečių įsitraukimo atvejį primena profesorė.

Tačiau yra ir labiau piliečius į mokslo procesą įtraukiančių būdų. Tokiu atveju jau yra „įdarbinami“ dalyvių pažintiniai gebėjimai. Taip veikia daugelis piliečių mokslo projektų, tokių kaip esantys platformoje „Zooniverse“. Šiuo atveju, dalyvių paprastai prašoma išklausyti keletą pagrindinių mokymų ir surinkti tam tikrus duomenis arba atlikti paprastą vertimą.

Dar labiau piliečiai gali įsitraukti į mokslinį tyrimą prisidėdami prie problemos formulavimo, arba konsultuojantis su mokslininkais ir ekspertais, patys rinkdami duomenis ir juos analizuodami. Aukščiausia įsitraukimo forma, kuri dažnai įvardijama „ekstremaliu piliečių mokslu“, net atveria galimybę mokslinį tyrimą vykdyti be profesionalių mokslininkų, kai visą procesą vykdo tik neprofesionalai.

Rizikos ir galimybės

„Lietuvoje piliečių mokslas dar nėra itin paplitęs. Galima sakyti, kad Lietuvoje mes dar tik atrandame šį būdą, kaip užmezgti ryšį tarp mokslininkų ir mėgėjų“, – sako E. Butkevičienė.

KTU mokslininkai, vykdydami Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Piliečių mokslas kaip inovatyvi piliečių dalyvavimo forma kuriant gerovės visuomenę“ siekia išsiaiškinti, kaip piliečių mokslas gali būti panaudotas socialinių problemų sprendimui.

Atlikta literatūros analizė rodo, kad pasaulinėje praktikoje egzistuoja nemažai pavyzdžių, kuriais mokslininkai mėgėjai padeda spręsti socialines problemas, pavyzdžiui, identifikuodami, kuriose miesto vietose yra problemiški keliai ir siųsdami šiuos duomenis valdžios institucijoms. Piliečių mokslas yra naudojamas ir sudarant įvairius socialines problemas žyminčius vietovių žemėlapius.

„Tačiau, kaip rodo atlikti interviu su mokslininkais, akademijoje vis dar egzistuoja stiprus skepticizmas piliečių mokslo atžvilgiu. Didžiausias abejones mokslininkams kelia keli dalykai: visų pirma, abejojama, ar piliečių surinkti duomenys atitinka kokybės standartus. Antra, etikos klausimas. Mokslininkai abejoja, ar mėgėjai turi pakankamai žinių užtikrinti tyrimų etiką. Interviu taip pat atskleidė, kad mokslininkai baiminasi, kas atsakys, jei mėgėjai, įsitraukdami į tyrimą, patirs traumą ar susižeis“, – apie rezultatus kalba E. Butkevičienė

„Tačiau nepaisant egzistuojančio skepticizmo, mokslininkai mato ir daug potencialo šiame bendradarbiavime: nuo spartesnio duomenų surinkimo iki geresnio problemos sprendimo, kai į procesą įsitraukia suinteresuoti piliečiai“, – priduria ji.