Esminis mokymasis vyksta ne auditorijoje, laboratorijose ar elektroninėje aplinkoje, o besimokančiojo smegenyse. Tuo įsitikinęs KTU viešėjęs profesorius Ingemaras Ingemarssonas. Jis pabrėžia, kad per pastaruosius 50 ir daugiau metų reikšmingiausią poveikį aukštojo mokslo ir viso švietimo sistemai vis dėlto padarė ne technologijos, o pasikeitęs santykis tarp jos dalyvių.
Esminis mokymasis vyksta ne auditorijoje, laboratorijose ar elektroninėje aplinkoje, o besimokančiojo smegenyse. Tuo įsitikinęs KTU viešėjęs profesorius Ingemaras Ingemarssonas, kuris neoficialiai Švedijoje tituluojamas probleminio mokymosi inžinerijoje pradininku. Jis pabrėžia, kad per pastaruosius 50 ir daugiau metų reikšmingiausią poveikį aukštojo mokslo ir viso švietimo sistemai vis dėlto padarė ne technologijos, o pasikeitęs santykis tarp jos dalyvių.
Šimtus paskaitų Švedijoje apie probleminį mokymąsi per savo karjerą surengęs ir filantropine veikla garsėjantis akademikas Kaune viešėjo Kauno technologijos universiteto (KTU) kvietimu – čia jis dalinosi žiniomis apie besikeičiantį dėstytojo vaidmenį ir savo patirtį, įgytą ugdant būsimuosius inžinierius.
Profesorius Ingemaras Ingemarssonas. KTU nuotr.
Dėstytojų edukacijai skirtas KTU centras „EDU_Lab“ pakvietė Linčiopingo universiteto profesorių emeritą I. Ingemarssoną skaityti pranešimo gruodį vykusiame renginyje „Besikeičiantis dėstytojų vaidmuo: su kokiais iššūkiais susiduriame?“. Interviu metu I. Ingemarssonas sutiko atskleisti asmeninę patirtį, susijusią su pokyčiais Švedijos aukštajame moksle, kurie prasidėjo prieš daugelį metų.
Technologijų indėlis – mažesnis negu galvojame
Profesorius itin skeptiškai vertina viziją, esą dirbtinis intelektas ar robotai galimai ateityje galėtų eliminuoti mokytojus, o ugdymo procesas būtų automatizuotas. „Klaidinga įsivaizduoti, kad skaitmeninės technologijos padarys švietimui tokį gilų poveikį“, – prieštarauja I. Ingemarssonas, pabrėždamas, kad mokymosi aplinka svarbi, tačiau nereikėtų jos perdėtai sureikšminti.
Pasak profesoriaus, esamų ir šiais laikais vykstančių pokyčių švietimo sistemoje net negalima pavadinti skaitmenine revoliucija. „Visa tai labiau būdai, kurie keičia mūsų bendravimo tarp mokytojo ir mokinio formas, tačiau panašaus pobūdžio pasikeitimai vykdavo ir vyks visais laikais“, – mano jis.
Anot I. Ingemarssono, esminis šiuolaikinio švietimo pokytis yra ne skaitmenizacija, o perėjimas prie dvipusės komunikacijos, kuri itin reikšminga mokymo procesui. „Kadaise buvo taip – dėstytojas moko, studentas mokosi. Šiandien tai jau nebeatitinka realybės“, – sako jis.
Profesorius įsitikinęs – mokymasis yra procesas, vykstantis ne kur kitur, o besimokančiojo smegenyse. „Mokantysis turi šį procesą paversti kaip galima efektyvesniu, o tam reikalinga tiek abipusė komunikacija tarp mokinio ir mokytojo, tiek ir besimokančiųjų bendravimas tarpusavyje. Praeityje dėstytojo ir studento bendravimas buvo vienpusis, šiandien tai – abipusė komunikacija. Tai ir yra didysis pasikeitimas“, – sako jis.
Ingemarssonas teigia – esminis lūžis aukštojo mokslo srityje įvyko dar 1968 metais po Paryžiuje įvykusio studentų sukilimo, kai studentija įgijo visuomeninės galios reguliuoti studijų procesą.
„Pagaliau studentai galėjo ne tik ateiti ir padiskutuoti su dėstytojais, bet ir kelti jiems reikalavimus. Jie galėjo išreikšti nuomonę apie mokymo pasirinkimus, apie studijų turinį, formatą, struktūrą. Septinto dešimtmečio pradžioje tai buvo didelis ir labai greit įvykęs pasikeitimas“, – pasakoja I. Ingemarssonas.
Profesorius prisimena, kaip ši pokyčių banga pasiekė ir Švediją. Pradėjęs universitete dėstyti 1971 metais, jis sako pakliuvęs į vykstančio lūžio sūkurį, o procesas ne visada būdavo malonus.
„Nutikdavo, kad studentai savo teisių reikalaudavo piktai ar net kai kuriais atvejais agresyviai, tačiau vis dėlto jau turėjo savo balsą. Ar aš ant jų pykau? Tikrai ne. Turėčiau sutikti, kad kai kurios diskusijos mane tikrai suerzindavo“, – juokiasi I. Ingemarssonas.
Jis pasakoja prieš keletą metų sutikęs vieną tokių kadaise buvusių aršių studentų. „Ingemarai, ar Jūs manęs neatsimenate?“ – tąkart šis paklausė profesoriaus. I. Ingemarssonas prisipažino, kad ne. „Tikriausiai todėl, kad buvau vienas iš tų blogųjų vaikinų“, – pajuokavo buvęs studentas. „Tu nebuvai blogas vaikinas. Tiesiog tuo metu mane nervinai. Vis dėlto, pripažįstu, tu buvai teisus“, – atsakė I. Ingemarssonas.
Reikalavo praktinio pritaikomumo
Kaune duodamas interviu profesorius teigė, kad savų reikalavimų turėjo ne tik studentai – visa Švedijos visuomenė, pramonė, darbdaviai reikalavo, kad techniškieji universitetai toltų nuo teorinio lavinimo ir labiau orientuotųsi į praktinį pritaikomumą, verslo ir visuomenės poreikius.
„Tai buvo išorės spaudimas“, – konstatuoja I. Ingemarssonas, prisimindamas tuometes aplinkybes, privertusias vykdyti pokyčius studijų srityje. Visa tai lėmė sąlygas probleminio mokymosi ir kitų naujovių formavimuisi.
Kaip pasakojama Linčiopingo universiteto spaudoje, apie problemomis grįstą mokymo(si) metodą profesorius pirmąkart išgirdo aštuntajame dešimtmetyje, kai apie jį užsiminė medicinos ir sveikatos mokslų ugdymo srityje dirbusi žmona Margareta.
„Apie tai įsikalbėjome namuose prie pietų stalo. Buvau skeptiškas. Tada man visa tai nuskambėjo labai keistai, tačiau taip pat sužadino smalsumą. Tais laikais techninių dalykų mokymas turėjo trūkumų, taigi situacija paskatino mane šį mokymą išbandyti savo srityje”, – prisimena I. Ingemarssonas.
Pasak jo, bendrai vertinant, visuomenės reikalavimas orientuoti universiteto studijų turinį į praktinį pritaikomumą ir iš to atsiradę pokyčiai – pozityvus dalykas. Vis dėlto, perlenkus lazdą ir itin susiaurinus jų turinį, atsiranda rizika nebepavyti sparčiai besikeičiančių praktinių situacijų traukinio.
„Jeigu studijuodamas orientuojiesi tik į tam tikrus pritaikomus dalykus, kurie greitai išeis iš mados, na, kad ir po trejų metų, tai tokiu atveju visa tai tampa laiko gaišatis“, – sako pašnekovas.
Jis sutinka, kad Švedijos aukštojo mokslo sistemoje per daugelį metų reikiamus pasikeitimus pavyko subalansuoti su pedagoginį darbą dirbančių žmonių reikmėmis ir neuždaryti jų į biurokratijos rėmus. „Aš, kaip profesorius, visada jaučiau, kad turiu daug laisvės daryti tai, ką noriu. Manau, kad dauguma žmonių tai daro mūsų universitetuose. Bet tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, kad galime kurti savo mokymo turinį, kurti savo tyrimus, kurti mūsų darbo metodus“, – vardija I. Ingemarssonas.
Anot jo, išvirkščioji akademinės laisvės pusė – galimybė piktnaudžiauti padėtimi. „Galbūt atskirų atvejų ir yra, bet nepasakyčiau, kad tai yra masinė problema“, – pakomentuoja situaciją Švedijoje.
Kilniam tikslui įsteigė fondą
Daugeliui pasitikėjimą profesoriaus I. Ingemarssono įžvalgomis kelia ne tik akademinė patirtis, tačiau ir visuomeninė bei filantropinė veikla.
Į švietimo inovacijas besigilinantis I. Ingemarsson per savo karjerą dėstė bei vykdė mokslo tyrimus viename stipriausių techniškųjų universitetų Europoje, sekretoriavo Švedijos švietimo atnaujinimo taryboje bei koordinavo Švedijos vyriausybės dotuojamą inžinerijos studijų atnaujinimo projektą, propaguojantį technologijų plėtrą švietimo sistemoje.
Daugiau kaip 15 metų pensijoje esantis profesorius I. Ingemarssonas tempo lėtinti nesiruošia ir šiandien, todėl yra vis dar aktyviai įsitraukęs į švietimo inovacijų aktualijas. Jis randa laiko padėti jauniesiems matematikams vienoje Švedijos vidurinių mokyklų, skaito pranešimus, domisi IT švietimo naujovėmis, aktyviai dalyvauja akademiniame bei visuomeniniame gyvenime.
Prieš daugiau kaip 10 metų jis kartu su žmona Margareta įsteigė Aukštojo mokslo atnaujinimo fondą, kuris finansuojamas privačiomis lėšomis. Kas antrus metus pretenduoti į fondo dotacijas gali visuose Švedijos švietimo lygmenyse dirbantys pedagogai, siekiantys plėtoti švietimo inovacijas. Per savo veiklos laikotarpį fondas įvairiems projektams ir premijoms išdalino daugiau kaip 500 tūkst. Švedijos kronų.
Dar daugiau – į fondą lėšos plaukia iš medicinos technologijų kompanijos „Sectra“ gaunamų akcijų uždarbio. 1978 metais I. Ingemarssonas šią įmonę įkūrė su dar 3 studentais. Šiandien „Sectra“ vertė siekia 18 milijonų Švedijos kronų, joje dirba daugiau kaip 600 darbuotojų, nemaža dalis jų baigę būtent Linčiopingo universitetą.
„Kam gi daugiau turėtume suteikti grąžos už savo sėkmę, jeigu ne savo mokytojams ir dėstytojams?“, – retoriškai klausia profesorius.
„Didžiausias trukdis mokytojo ar dėstytojo darbe – konservatyvumas. Dalis pedagogų yra įsitikinę, kad toks būdas, kuriuo jie mąsto, yra pats geriausias. Džiugu, kad čia, Lietuvoje, sutikti dėstytojai man pasirodė atviresni“, – pastebi I. Ingemarssonas.
