Kompiuterių, televizorių, kino ir išmaniųjų įrenginių ekranuose mes dirbame, mokame mokesčius, linksminamės, bendraujame, o kartais – beveik gyvename. Jeigu patys nesiimame kontrolės, ekranai ima kontroliuoti mūsų laiką ir elgseną, sako psichologė Jelena Šalaj. Kino prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė priduria – jei jau nusprendžiame laiką leisti prie ekranų, reikia pasistengti, kad jis būtų kokybiškas. 
Kompiuterių, televizorių, kino ir išmaniųjų įrenginių ekranuose mes dirbame, mokame mokesčius, linksminamės, bendraujame, o kartais – beveik gyvename. Jeigu patys nesiimame kontrolės, ekranai ima kontroliuoti mūsų laiką ir elgseną, sako psichologė Jelena Šalaj. Kino prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė priduria – jei jau nusprendžiame laiką leisti prie ekranų, reikia pasistengti, kad jis būtų kokybiškas.
Keičia realybės suvokimą
„Manau, ekranai keičia mūsų mokymosi būdą, kaip mes gauname informaciją, kaip mes bendraujame – tai reiškia, beveik visas mūsų gyvenimo sferas“, – įsitikinusi psichologė, socialinių mokslų daktarė J. Šalaj.
Anot psichologės, jei šiuolaikinis žmogus turi galimybę bendrauti gyvai ar per išmaniuosius įrenginius, greičiausiai rinksis nuotolinį būdą, nors tai net nėra tikras bendravimas – jį galime paprasčiausiai „uždaryti“ kada tik norime.
„Tokiame išgalvotame, virtualiame pasaulyje galime kurti kitokį savo įvaizdį, ir tai patinka paaugliams labiau, nei bendrauti gyvai. Toks įvaizdis ir bendravimas kartais su realybe bendro turi nedaug, be to, nesiformuoja gyvo bendravimo įgūdžiai. Atitinkamai keičiasi ir realybės suvokimas, save bandome parodyti šiek tiek geresnius, tuo pačiu manome, kad kitiems visuomet viskas sekasi geriau, nei yra iš tikrųjų. Dažnai tai sukelia kompleksus paaugliams – jie nuolat mato idealius vaizdus ir patys bando atitikti tuos standartus“, – aiškina specialistė.
J. Šalaj priduria, kad jei tėvai neriboja, maži vaikai visiškai panyra į medijų pasaulį ir nesupranta, kad yra ir realus gyvenimas. Todėl svarbu vaikams nuolat priminti, kad tai, ką jie mato skaitmeninėje erdvėje, ne visada atspindi tikrovę.
„Ne vienerius metus dirbu mokytoja. Jei vaikai per pertraukas žaidžia su išmaniaisiais, per pamokas jiems susikoncentruoti tampa labai sunku. Anksčiau, kad ir prieš penkerius metus, per pertraukas mokykloje būdavo labai triukšminga – penktokai bėgiodavo koridoriais, bendraudavo vieni su kitais, o šiemet pajutau, kad mokykloje tylu – jie susėda rateliais, žaidžia telefonais ir nejuda“, – pasakoja J. Šalaj.
Kontroliuoti priklausomybę dažnu atveju – per sudėtinga
Pasak psichologės, jau nemaža dalis žmonių supranta, kad yra priklausomi nuo ekranų. Norint iš jos išsivaduoti, svarbu vis dažniau bandyti save ar aplinkinius įtraukti į kitokias pramogas, mokytis užimti save be ekranų. Pašnekovė pataria, kad vaikams reikėtų tiesiog nustatyti ribas, kiek laiko jie gali naudotis išmaniaisiais įrenginiais. O štai paaugliams ir suaugusiesiems reikia kartu iš naujo atrasti kitus būdus leisti laisvalaikį, bendrauti – paprastas draudimas šiuo atveju tik sukeltų priešiškumo reakciją.
Jei jau nusprendžiame laiką leisti prie ekranų, reikia jį leisti labai tikslingai. „Nusprendėme pasitikrinti elektroninį paštą arba pažiūrėti filmą – būtent tai reikia ir padaryti, o ne blaškytis. Galima išbandyti programėlę, kuri fiksuotų, kiek laiko mes praleidžiame su išmaniaisiais įrenginiais ir taip padėtų stebėti savo elgseną. Iš tiesų retas mūsų gali pats tai valdyti – programėlės sukurtos labai išmaniai, žadina norą atidaryti vis naujus langus. Tad jei patys nesiimsime kontrolės, programėlės ir ekranai kontroliuos mus ir mūsų laiką“, – kalba J. Šalaj.
Pertrauka nuo telefono pakeitė dienos ritmą
Kino prodiuserė D. Vildžiūnaitė pasakoja neseniai porą savaičių likusi be telefono ir be kompiuterio. Tokia patirtis, anot pašnekovės, padėjo dar geriau suvokti, kaip ekranai keičia mūsų gyvenimo ritmą.
„Kai atgavau telefoną, dvi dienas delsiau jį įsijungti. Taip gera buvo kurį laiką gyventi savo pačios nepertraukiamu ritmu. Tuo metu aiškiai supratau ir įsivardijau, kas vyksta, kai esam nuolat pasiekiami ir „prisijungę“ prie ekranų – prarandame savo autentišką režimą, esame nuolat pertraukiami mus pasiekiančių laiškų, žinučių, kitų žmonių minčių ir įspūdžių.
Tai gali būti net ne žalinga informacija, o naudingos žinios ir geros emocijos, bet jos vis tiek kuria nuolatinį triukšmą. Praleidžiame vis mažiau laiko su savimi – tai augina įtampos jausmą, nes ne savo noru esame nuolatiniame judesyje, veiksme, galvojime. Šiandien reikia kur kas daugiau valios, kad atsijungtum bent 24 valandoms per savaitę ir pabūtum čia ir dabar, tiesiog atsipalaiduotum“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.
D. Vildžiūnaitė priduria nemananti, kad ekranai patys savaime yra žalingi. Tačiau pavojus – pasinėrimas į juos, kylantis nerimas, kai kurį laiką nežvilgteli į ekranus, pojūtis, kad kažką svarbaus praleisi ir noras save nuolat viešinti.
„Aš esu už ekranų naudojimą, bet sąmoningą, motyvuotą, teikiant pirmenybę gyvenimui „offline“. Jei kasdienybė džiugina, ekranų reikia mažiau. Knyga, filmas, muzika, tekstai dominančiomis temomis ir net tas pats naršymas socialiniuose tinkluose tikrai gali būti vienas iš būdų leisti laiką – jei jis neužgožia gyvenimo, viskas yra gerai. Be to, kalbėjimas, domėjimasis, ką žiūri, žaidžia jūsų vaikai, yra geriausias būdas padėti atsirinkti. Štai mano dukra neseniai atsiuntė į mano telefoną vaizdo įrašų montažo programą, svečiuose su draugais per vieną vakarą nufilmavo ir sumontavo filmuką, kurio premjera visi kartu – suaugę ir vaikai – užbaigėme vakarą. Buvo labai įdomu“, – tikina pašnekovė.
Ekranų žala ir nauda bus aptariama ir diskusijų festivalyje „Būtent!“
