Ar pakaks žmonijai kantrybės sulaukti tarpžvaigždinių skrydžių?

Nors šiandien mokslininkai ir inžinieriai ruošia pirmą tarpžvaigždinę misiją, turės praeiti nemažai metų, kol nuo Žemės pakils pirmasis zondas, nukreiptas į kaimyninę žvaigždžių sistemą. Šiandien mokslininkai abejoja, ar pakaks žmonijai kantrybė ir vienybės, rašoma svetainėje „Space.com“.

Prieš dvejus metus oficialiai pristatytas „Breakthrough Starshot“ projektas, kurio tikslas - sukurti mažyčius, kelis gramus sveriančius zondus, kuriuos lazeriu nuskraidintume aplankyti kaimynystėje skriejančių Kentauro Alfa ir Proksima žvaigždžių sistemų. Astronomai jose yra nusižiūrėję keletą egzoplanetų, kurias tokie zondai leistų ištyrinėti iš arčiau – sunku šiandien įsivaizduoti visą naudą, kokią tiek mokslui, tiek inžinerijai suteiktų tokia misija. Deja, žvelgiant iš šiandienos pozicijų, kai kurie mokslininkai skeptiškai vertina žmonijos gebėjimą planuoti tokius toliaregiškus projektus. „Mums prireikė gerų dešimties metų, kad nuskraidintume žmogų į Mėnulį, ir galima sakyti, kad tokį sąlyginai greitą tempą padiktavo egzistencinė grėsmė – baimė, kad Sovietų Sąjunga tą padarys pirma“, – sako aeronautikos profesorius Stenfordo universitete Zacas Manchesteris, projekto „Breakthrough Starshot“ patarėjų tarybos narys.

Pasak mokslininko, šis aspektas jį labiausiai ir neramina – kas šį kartą motyvuos, vers nesiblaškyti ir neleis sustoti vidury kelio? O to kelio tikrai dar yra nemenkas gabaliukas. „Breakthrough Starshot“ projekto laiko skalėje numatyta, kad pirmasis pašto ženklo dydžio zondas į kosmoso platybes išskris per artimiausius 30 metų. Tada, jei viskas vyks pagal planą, reikės laukti dar apie 20 metų, kol pirmieji tarpžvaigždniai pionieriai pasieks Proksimą b – neseniai atrastą, į Žemę panašią egzoplanetą, kurioje galbūt egzistuoja gyvybei tinkamos sąlygos. Ši planeta skrieja aplink savo žvaigždę, raudonąją nykštukę Kentauro Proksimą, kuri yra Kentauro Alfos kaimynė – ši kaimynių pora nuo mūsų gimtosios Saulės skrieja už apytiksliai keturių šviesmečių.

Vėliau startuosiantys zondai bus nukreipti link kitų netoliese egzistuojančių žvaigždžių sistemų, kuriose yra egzoplanetų. „Starshot“ projektą finansuoja rusų kilmės milijardierius Jurijus Milneris – artimiausius penkerius metus į įvairius tyrimus ir inžinerinių sprendimų paieškas jis investuos apie 100 mln. JAV dolerių. Tačiau šie teritorijos tyrinėjimai – tai tik lašas jūroje, kai kalba pasisuka apie realias projekto įgyvendinimo veiklas, kurios kainuos tūkstančius kartų daugiau.

Pavyzdžiui, gigantiškas, apie kilometro skersmens lazerių įrenginys, kurio šviesa „stums“ mažyčius zondus per kosmoso platybes, kainuos apie 8,4 mlrd. JAV dolerių. Ši suma gaunama pagal dabartinius skaičiavimus, kurie yra gana netikslūs, todėl galutinė investicija gali stipriai skirtis nuo šio spėjimo.

Palyginimui, NASA skrydžių į Mėnulį „Apollo“ programa per visą gyvavimo laikotarpį kainavo apie 25 mlrd. dolerių – šią sumą perskaičiavus į šiandienos dolerio vertę, ji padidėtų iki 100 mlrd. dolerių. Šiandien tai atrodo neįtikėtina, suvokiant, kaip greitai šis kosminis „burlaivis“ tols nuo Žemės – juk per tas devynias minutes zondas pasieks penktadalį šviesos greičio. Ne ką lengviau bus sukurti sistemą, kuri zondo surinktus duomenis parsiųstų atgal į Žemę, naudojant „šviesos burę“ kaip anteną.

Z. Manchesteris mato daugybę technologinių uždavinių, kuriuos per artimiausius kelis dešimtmečius turės išspręsti mokslininkai ir inžinieriai, jau nekalbant apie ekonominius, socialinius ir politinius tokios misijos aspektus. Tačiau svarbu prisiminti, kad XX a. fizikos atradimai ir kosmoso tyrimai, parodę Visatos skalę ir mūsų technologijų ribotumą, buvo beveik palaidoję tarpžvaigždinių kelionių viltį. O šiandien žmonija po truputį kaupia jėgas pirmam realiai galimam skrydžiui į kitą žvaigždę – galbūt tik nediduko zondo pavidalu, bet tai jau visai šis tas.