Neišvengiamos permainos: ar universitetai pasiruošę ketvirtosios pramonės revoliucijos iššūkiams?

Ketvirtoji pramonės revoliucija atėjo su visišku procesų automatizavimu, robotizavimu, dirbtiniu intelektu, kuris leidžia mašinoms ne tik valdyti kitas mašinas, bet ir mokytis iš savo patirties, kaupti žinias ir paversti jas protingais veiksmais. „Taip pat labai svarbi sudėtinė dalis – daiktų internetas, kuriam padedant objektus galime pažinti ne tik fiziniame pasaulyje, bet ir virtualiu būdu. Prie to prisideda ir debesų kompiuterijos technologijos, leidžiančios serveriuose ne tik kaupti, bet ir apdoroti milžiniškus kiekius duomenų, mobilizuoti didžiulius resursus. Pasaulis tampa vis labiau virtualus mūsų patogumui, darosi įprasta kažką naujo patirti ir pažinti per virtualų vaizdą“, – sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studijų prorektorius prof. dr. Romualdas Kliukas.

Sparčiai kintančiame pasaulyje kyla ir naujų iššūkių, pvz., kaip per gana trumpą laiką mokyti bei ugdyti naujos kartos specialistus, kad jie būtų pasiruošę ketvirtosios pramonės revoliucijos iššūkiams, kaip pateikti ir klasikinius, fundamentalius pagrindus, ir žinias apie visą šiuolaikinės programinės įrangos galią, kuri yra beribė?

VGTU studijų prorektoriaus R. Kliuko teigimu, šiandien turėdami omenyje šiuolaikines studijas kalbame ne apie IT programų naudojimą, o apie visuotinį studijų skaitmenizavimą. „Modernaus universiteto uždavinys yra ne išmokyti studentus dirbti su kompiuterinėmis programomis, bet išugdyti gebėjimą naudoti programinę įrangą bei technologijas kaip kasdienes priemones uždaviniams, problemoms spręsti“, – sako jis.

Viešojoje erdvėje nuolat vyksta diskusijos, kokį specialistą turi ruošti universitetas – siauros srities ar universalų. VGTU prorektorius sako, kad vadovaujantis tęstinumo logika, studijų gylį ir plotį reikėtų paskirstyti atskiroms studijų pakopoms: „Bakalauro studijos turėtų paruošti savo dalykinės srities specialistą, kvalifikuotą profesionalą, kuris atėjęs į darbo vietą gerai atliktų savo tiesioginę funkciją, mokėtų daryti darbus, jį prižiūrint darbo vadovui. Bakalauro studijose taip pat būtina sugebėti nustatyti ryšius su gretutinėmis specialybėmis ir turėti omenyje jų poveikį ir įtaką. Kaip mechaninė sistema negali egzistuoti be elektros, taip pastatas negali būti pastatytas be architekto ar inžinieriaus, sistemų projektuotojo pastangų. Kiekvienas iš šių specialistų tam tikrame baziniame lygmenyje turėtų įsisavinti gretimų specialybių žinias, kad galėtų produktyviai bendradarbiauti su kitų profesijų atstovais, su kuriais neišvengiamai teks susidurti darbo aplinkoje.“

Pasak R. Kliuko, antros pakopos studijose neišvengiamai turi būti gilinamos dalykinės srities kompetencijos, bet reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ne mažiau svarbi ir vadybinė, organizacinė dalis ir ji taip pat turi būti vystoma. Magistro studijose studentas turi konstruoti ir projektuoti sistemą, mokėti gaminti ir taip pat kartu suvokti visus gamybos procesus bei gebėti juos valdyti. Kitaip sakant, magistro studijose šalia gilinimosi į savo dalyko sferą reikia suvokti ir visus procesus, jų visumą tiek technologiniu, tiek organizaciniu aspektu. Kaip studijų skaitmenizacijai ir ketvirtajai pramonės revoliucijai turi būti pasiruošę dėstytojai? Anot VGTU prorektoriaus, receptas yra gana paprastas: „Visų pirma, reikia žengti koja kojon su technologijomis ir bandyti jas nuosekliai diegti į studijų procesą. Universitetas suteikia puikias galimybes ir dėstytojams patiems mokytis, studijuoti, tobulėti, kelti kvalifikaciją, išvykti į stažuotes, dalyvauti kvalifikacijos kėlimo mokymuose.

Aktyviai bandome ir toliau sieksime pritraukti į universitetą verslo atstovus – susitikti su studentais, skaityti paskaitas, supažindinti su savo įmone ir vykdoma veikla, priimti studentus į praktikas. Kad universitetas šiandien išliktų šiuolaikiškas ir modernus, reikia sudominti ne tik ateinančius, bet ir skatinti čia jau dirbančius žmones ieškoti, studijuoti, patiems nesustoti mokytis ir norėti siekti dar daugiau. Visos galimybės tam universitete jau yra.“