Marso kolonijos simuliacija Havajuose, vadinama HI-SEAS, baigėsi po 8 mėnesių izoliacijos. Per šį laiką mokslininkai turėjo galimybę pasijausti lyg gyventų ir dirbtų Raudonojoje planetoje. Problemų kilo įvairių ir jos suteikė naudingos informacijos, kuri pravers ruošiantis tikroms misijoms, tačiau vienos bėdos sprendimui reikės didesnio dėmesio nei manyta anksčiau.
Marso kolonijos simuliacija Havajuose, vadinama HI-SEAS, baigėsi po 8 mėnesių izoliacijos. Per šį laiką mokslininkai turėjo galimybę pasijausti lyg gyventų ir dirbtų Raudonojoje planetoje. Problemų kilo įvairių ir jos suteikė naudingos informacijos, kuri pravers ruošiantis tikroms misijoms, tačiau vienos bėdos sprendimui reikės didesnio dėmesio nei manyta anksčiau.
HI-SEAS kupolas yra pastatytas Havajuose, vieno ugnikalnio papėdėje. Vietovė tikrai primena nežemišką reljefą tiek savo spalvomis, tiek tekstūromis, tiek gyvybės stoka. Tai – viena geriausių vietų rengti tokias misijas. HI-SEAS tikslas yra pamatyti, kaip žmonių organizmas reaguotų į nepatogias gyvenimo Marse sąlygas bei kaip su tuo susitvarkytų reikalingos technologijos.
Žinoma, kad misija į Marsą kainuotų didžiulius pinigus, o pirmieji kolonizatoriai ten turėtų likti ilgą laiką – jiems reikėtų nuveikti nemažai darbų, kad vėliau atvykę žmonės koloniją galėtų plėsti ir tobulinti. Pirmiesiems visada būtų sunkiau jau vien dėl to, kad jie turėtų įsikurti mažoje bazėje, joje dirbti ir gyventi. HI-SEAS gyvenamasis plotas 4 vyrams ir 2 moterims siekia vos 111 kvadratinių metrų.
Mokslininkams ne kartą teko mautis skafandrus ir eiti pasivaikščioti už kupolo ribų, renkant geologinę informaciją ir mokantis dirbti su nauja įranga. Išėję iš uždaros aplinkos įgulos nariai džiaugėsi galėdami pagaliau suvalgyti šviežių vaisių, nes 8 mėnesius valgė džiovintą ir šaldytą astronautų maistą.
Prie įgulos narių buvo pritvirtinti keli jutikliai. Jie fiksavo kalbėjimo toną ir atstumą nuo kitų žmonių. Pakeltas balsas ir atskirtis nurodė problemas komandoje, kurių tikrai pasitaikė. Kad ir kaip gerai vienas kitą pažinotų, atskirtyje ir itin mažame plote gyvenantys žmonės negali nesusipykti. Mokslininkai pastebi, kad svarbiausia tokiu atveju suvokti konfliktą ir į jį pažiūrėti iš šalies didesnio tikslo kontekste. Įgulos nariai teigė, kad įveikti ginčus padėjo grupinės ir individualios pastangos.
Specialiai tam sukurti žaidimai padėjo išmatuoti ir streso lygį. Juk gyventi tokioje atskirtyje, be patikimo ryšio su pasauliu, nėra labai malonu. Net žinutės iš artimųjų ateidavo su 20 minučių vėlavimu – maždaug tiek laiko jos užtruks keliaudamos į Marsą. Eksperimentą stebintys mokslininkai pastebėjo, kad įgulos nariai kartais patirdavo didžiulį stresą ir jausdavo emocinį spaudimą. Tai – uždaros erdvės ir ilgo laiko pasekmė. Sprendimas – virtualios realybės sistema.
Įgulos nariai apimti streso užsidėdavo virtualios realybės akinius ir pasijausdavo lyg būtų paplūdimyje ar kitoje mėgstamoje vietoje. Iš tikrųjų, žmogiškasis psichologinis gerbūvis, atrodo, bus vienas iš didžiausių iššūkių ruošiantis tikroms misijoms į Marsą. Juk jos truks ne 8 mėnesius, o bent 2–3 metus.
