Jau visi pavargo nuo diskusijų apie universitetų susijungimus – belieka laukti Vyriausybės politinės valios
kuo greičiau priimti racionalius sprendimus. Diskusija vis sukasi apie universitetų pavadinimus,
autonomiją ir kitus labai pragmatiškus dalykus, bet pagrindiniai tikslai – aukštojo mokslo tarptautinis
konkurencingumas, Lietuvos galimybės kurti inovacijas, stiprinti aukštos pridėtinės vertės ekonomiką,
mažinti jaunimo emigraciją – lieka kažkur už „borto“. 
Jau visi pavargo nuo diskusijų apie universitetų susijungimus – belieka laukti Vyriausybės politinės valios kuo greičiau priimti racionalius sprendimus. Diskusija vis sukasi apie universitetų pavadinimus, autonomiją ir kitus labai pragmatiškus dalykus, bet pagrindiniai tikslai – aukštojo mokslo tarptautinis konkurencingumas, Lietuvos galimybės kurti inovacijas, stiprinti aukštos pridėtinės vertės ekonomiką, mažinti jaunimo emigraciją – lieka kažkur už „borto“. Nesutarimai mums trukdo pamatyti bendrą vaizdą – didelę ir plačią žaidimų aikštelę, kurioje kiekvieno mūsų smėlio dėžė – tik viena iš daugelio.
Viešojoje erdvėje nesiliaujančios diskusijos apie Lietuvos universitetų skaičių po aukštųjų mokyklų tinklo konsolidacijos ir galimus jų pavadinimus po sujungimų nukreipia visuomenės dėmesį nuo svarbiausio tikslo – šalies universitetų konkurencingumo didinimo tarptautiniu mastu.
J. Šiugždinienė
Noriu pakalbėti apie tai, kas yra svarbu, jog gebėtume pritraukti gabius studentus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, kad galėtume konkuruoti globaliai. Demografija negailestinga, tad pamirškime konkurenciją Lietuvoje – konkuruokime bent jau Centrinėje Rytų Europoje. Pasižvalgykime aplinkui – estai priima dvigubai daugiau pilnų studijų užsienio studentų nei geriausi mūsų universitetai. Kodėl? Pagalvokime apie taip reikalingas užsienio investicijas. Ko jiems labiausiai reikia? Jiems reikia talentingų specialistų, kalbančių bent dviem užsienio kalbomis, įvaldžiusių naujausias IT technologijas, ir jų reikia greitai.
Reikalingas ir pakankamas specialistų skaičius. Paspėliokime, kokią šalį jie rinksis savo investicijoms – ar tą, kur studentų skaičiai sparčiai mažėja, o užsieniečių pritraukiama labai ribotai, kur studentai nenoriai studijuoja anglų kalbą, kur studijos trunka ilgai, o „produktas“ labai panašus arba dar prastesnis nei kaimynų? Turbūt atsakyti nereikia.
Lietuvoje studijų trukmė – per ilga
Jeigu panagrinėsime kaimynines Europos valstybes, tokias kaip Estija, Danija, Vokietija, Nyderlandai, Suomija, Švedija, Lenkija, Vengrija ir kitas, pamatysime, kad labiausiai paplitusi studijų trukmė yra 3 bakalauro ir 2 magistrantūros studijų metai.
Lietuvoje Mokslo ir studijų įstatymas taip pat sudarė galimybę trumpinti studijas, tačiau girdime balsų, kad tai yra neįmanoma, nes mokyklos neparengia abiturientų, galinčių visą studijų medžiagą įsisavinti per trejus metus. Kitas argumentas – universitetinės studijos nesiskirs nuo koleginių studijų.
Jeigu lauksime, kol pasitemps mokyklos, pavėluosime į sparčiai pirmyn judantį pažangių Europos valstybių traukinį. Mokyklų programas stiprinti privalu, bet mes negalime laukti dar penkerių ar daugiau metų, kol situacija pasikeis.
Kelkime minimalaus stojamojo balo kartelę, ir tai mums leis pakviesti studijuoti tuos, kurie geba tai padaryti per trejus metus. Sudarykime galimybes studentams jau besimokant pasitempti – papildomi moduliai, mentoriai, tutoriai. Taip elgiasi universitetai, į kuriuos mes lygiuojamės.
Studijų kokybė, pirmiausia, priklauso nuo mokslo kokybės, ir tai yra universiteto šerdis. Tikrai ne studijų trukmė lemia universiteto skirtumą nuo kolegijos. Mums reikia stiprių mokslininkų, kurie galėtų visą laiką skirti mokslui ir studijoms. Sudarykime galimybę dėstytojams jaustis oriai, mokėdami jiems padorius atlyginimus, ir jie daugiau dėmesio skirs mokslui bei studijų kokybei, o ne antram darbui.
Turi keistis dėstymo didaktika
Pasaulis stipriai pasikeitė, internetas išplėtė ir mūsų visų galimybes – turime daugiau informacijos, galime mokytis intensyviau, savarankiškai. Turi keistis ir dėstymo didaktika. Ji šiandien leidžia trumpinti studijas. Žinoma, jeigu galvosime, kad vienintelis ir patikrintas metodas yra dėstytojo „stovėjimas prie lentos“, kažin, ar pajudėsime į priekį.
Pavyzdžiui, užsienio studentai, besimokantys pakopinėse studijose Talino technologijos universitete (TTI) sudaro daugiau kaip 12 proc. visų studentų. Tuo tarpu mūsų universitetuose tokių studentų yra kiek daugiau nei 5 proc.
Stiprinant studijų kokybę neapsieisime ir be dėstytojų didaktikos kompetencijų ugdymo, tačiau paskaitose pritaikyti šiuolaikinės didaktikos metodus tampa sudėtinga, jeigu vienoje grupėje mokosi labai skirtingų lygių studentai. Jaunuolių, įstojusių su, pavyzdžiui, 3 ir 8 konkursiniais balais, gebėjimai ir motyvacija dažnai kardinaliai skiriasi.
Tokioje grupėje labai sunku pasiekti geriausio rezultato ir patenkinti gabesniųjų studentų poreikius, nes dėstytojas turi derintis prie grupės vidurkio.
Negalėsime atliepti naujosios kartos studentų poreikių: gerinti studijų kokybės, trumpinti jų laiko bei suteikti galimybę studijuoti užsienio kalba, jeigu į universitetą priimsime tuos, kurie „atsineša“ itin žemus stojamuosius balus.
Nors stosiantiems į šalies universitetus minimalus stojamasis balas buvo padidintas iki 3, jis vis dar yra labai žemas balas konkurencingu siekiančiam tapti universitetui.
Tam, kad galėtume konkuruoti Europos mastu ir pritraukti stipresnių studentų, kurie šiandien renkasi Centrinės ir Rytų Europos universitetus, siūlančius dabartiniams studentams patrauklesnes ir trumpesnes bakalauro studijas, turime galvoti kaip užtikrinti „greitesnį“, bet ne mažiau kokybišką išsilavinimą.
Konkursinio balo receptas
Siekiant, kad sutrumpinus pirmosios pakopos studijas aukštojo mokslo kokybė išliktų aukšta, turime didinti stojimo kartelę būsimiems studentams.
Jeigu giliau pažiūrėsime, ką reiškia sausio 25 d. patvirtintas ir iki 3 pakilęs minimalus stojamasis balas valstybės finansuojamoms vietoms, pamatytume, kad jį surinkti yra visai nesunku. Įsivaizduokime, kad vidurinę mokyklą baigęs abiturientas pagrindinio dalyko valstybinį brandos egzaminą išlaikė surinkęs 36 balus, antrojo dalyko valstybiniame brandos egzamine surinko taip pat 36 balus, trečiojo dalyko metinis A lygio pažymys buvo 8, o ketvirtojo dalyko egzamino rezultatas – 16 balų. Šiuos rezultatus sudėjus į konkursinio balo skaičiuoklę, gautume 3 balus. Taigi, norint studijuoti Lietuvos universitete, visuose 3 brandos egzaminuose nereikia surinkti nei pusės balų iš 100 galimų. Ką tai pasako apie būsimus universitetų studentus? Paliksiu spręsti jums.
Minimalaus stojamojo balo labirintuose
Netgi ir patvirtinus aukštesnę stojimo kartelę, neaišku, ar aukštosios mokyklos jos atsakingai laikysis. Jau šiandien dalis universitetų, stojantiems į valstybės nefinansuojamas vietas, į konkursinį balą įskaičiuoja balus už papildomus kriterijus: partnerinių gimnazijų baigimą, laimėjimus nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose, neformaliojo švietimo mokyklų baigimą ir kitus.
Taigi, studento minimalus stojamasis balas gali būti tik 2 ir dar mažesnis, bet pridėjus balus už papildomus aukštųjų mokyklų kriterijus, susidaro ir reikiami 3. Galima kelti klausimą, ar faktas, jog moksleivis baigė partnerinę gimnaziją, turi atsispindėti jo stojamajame bale? Tikriausiai, ne.
Ateitis „kalba“ keliomis užsienio kalbomis
Tarptautinis universiteto konkurencingumas didės ir tuomet, jeigu sugebėsime sukurti palankią tarptautiškumui aplinką. Šiandien LR mokslo ir studijų įstatymas sako, kad dėstomoji kalba – lietuvių, ir tik tam tikrais atvejais paskaitos gali vykti užsienio kalba.
Turime plėsti galimybes šalies universitetuose studijuoti anglų kalba. Matome, kad mūsų kaimynai (estai, olandai, danai, švedai ir t.t.) labai drąsiai žengia žingsnį link magistrantūros studijų anglų kalba. Šiandien labai tikėtina, kad baigęs studijas absolventas dirbs tarptautinėje aplinkoje, užsienio kompanijoje ar jos padalinyje, kasdien susidurs su specifiniais terminais, kurių didžioji dalis taip pat yra angliški. Investuotojams ir daugeliui darbdavių ypatingai svarbu, kad studentai mokėtų dar bent vieną papildomą užsienio kalbą, nes šiandien anglų kalbos mokėjimas jau laikomas savaime suprantamu dalyku. Tuo tarpu Lietuvos aukštosiose mokyklose tai anaiptol nėra savaime suprantamas dalykas – studentai vis dar nenoriai renkasi modulius, dėstomus anglų kalba, o rengdami baigiamuosius darbus taip pat vengia taikyti užsienio kalbos žinias, o ką jau kalbėti apie antrosios užsienio kalbos mokymąsi.
Jeigu į universitetus norime pritraukti daugiau užsienio studentų ir praplėsti tarptautinę „rinką“, reikalingos naujos perspektyvos. Kitos kultūros, idėjos ir požiūriai yra labai svarbūs tiek studijų procese, tiek vykdant pažangius mokslo tyrimus.
