Zondas „Juno“ pasmerktas išnykti pragariškame Jupiteryje

Žiūrint plika akimi „Jupiteris“ naktį atrodo tarsi taikus švyturys – ryškiausias kūnas danguje po Veneros ir Mėnulio. Pro teleskopą jis matomas tarsi tankiai apjuostas pasaulis, kurį supa būrys palydovų, o kai kuriuose jų gali egzistuoti vanduo ir gyvybė. Tačiau pasižiūrėjus iš arčiau ši planeta yra pati grėsmingiausia vieta Saulės sistemoje, neskaitant Saulės. Prie šios pragariškos planetos antradienio rytą Lietuvos laiku priartės NASA zondas „Juno“ ir atsidurs arčiau nei ankstesni zondai, rašo popularmechanics.com.

Devintajame dešimtmetyje zondas „Galileo“ Jupiterio tyrimus atliko iš tolimesnės distancijos, o „Voyager“ ir „Pioneer“ tik trumpai praskrido pro Jupiterį. Penkerius metus skriejęs „Juno“ galiausiai išjungs savo instrumentus ir atsidurs poliarinėje orbitoje, kuomet vis artės prie didžiosios planetos. „Juno“ turėtų padėti rasti atsakymus apie Saulės sistemos kilmę. Tačiau planeta savo paslapčių taip lengvai neatiduos, todėl NASA „Juno“ stropiai apsaugojo.

„Juno“ modelis / NASA nuotr.

Radiacinės kulkos

Jupiterio mirtinos radiacijos audros susidaro dėl jo magnetinio lauko. Kaip ir Saulė, Jupiteris daugiausiai pagamintas iš vandenilio ir helio dujų – jis susiurbė viską, kas liko po Saulės gimimo prieš 4,5 mlrd. metų.

Naujos ESA nuotraukos byloja, kad Jupiterio atmosferoje vyksta kažkas keisto Jupiterio šiaurės pašvaistė menininko akimisJupiterio palydovas Ija didžiosios planetos fone Esant milžiniškam slėgiui giliai Jupiterio viduje vandenilis virsta skysčiu, o šis skystis veikia kaip laidus metalas. Tokiu būdu sukuriamas „generatorius“, kuris suka magnetinį lauką aplink planetą. Jupiterio magnetinis laukas yra 20 tūkst. kartų galingesnis nei Žemės ir gali pagauti milžinišką skaičių jonų ir elektronų – kai kurios dalelės atkeliauja iš Jupiterio palydovo, kitos – iš saulės vėjų. Zondo inžinierė iš Reaktyvinių variklių laboratorijos sako, kad šios dalelės yra tarsi „radiacinės kulkos“ „Juno“ turi specialią saugyklą nuo radiacijos, kuri pagaminta iš titano ir tuščia sveria maždaug 400 kilogramų.

Erdvėlaivio elektronika sukurta taip, kad atremtų šviesos greičiu lekiančius elektronus ir dalys viena į kitą sudėtos tarsi rusiškos lėlės. Kiekvienas zondo instrumentas turi po dvi kiekvieno instrumento valdiklių kopijas. Be šios saugyklos visi erdvėlaivio instrumentai per metus gautų tokią apšvitą kaip per 100 mln. dantų rentgeno fotografijų. Saugykla šį skaičių sumažina 800 kartų, tačiau „Juno“ vis dar gauna radiacijos dozę. Nepaisant visų apsaugos priemonių, zondui nepavyks apsisaugotino pavojingos spinduliuotės.

Erdvėlaivis antroje misijos dalyje gaus tokią dozę, kad nebegalės veikti. Klaidžiojantys elektronai susijungs su zondo kompiuteriais ir sugadins jo atmintį. Po kiekvieno elektronų susidūrimo susidarys antrinių dalelių banga, kurios taip pat susidurs su „Juno“ ir generuos naujas mažesnes daleles. Galiausiai po šio nuolatinio bombardavimo kompiuterių atmintis, techninė įranga nebeveiks ir „Juno“ gali tapti nekontroliuojamas.

Erdvėlaivis yra maždaug krepšinio aikštelės dydžio, o jo trys didžiuliai saulės kolektoriai aplink centre esantį šešiakampį kūną suformuoja didelę Y raidę.

Jupiterio orbita nuo Saulės nutolusi penkis kartus labiau nei Žemės, todėl zondas gauna maždaug keturis kartus daugiau saulės šviesos. Kolektoriai buvo sukurti taip, kad sugertų maksimalų kiekį saulės šviesos, tačiau ir nebūtų trapūs šaltame kosmose.

Mokslininkai mano, kad „Juno“ padės atsakyti į esminius klausimus apie magnetinį Jupiterio lauką ir suprasti, kaip planeta susiformavo. Jupiterio istorija, manoma, padės įminti Saulės sistemos formavimosi kilmę. „Juno“ taip pat ieškos vandens pėdsakų Jupiterio debesyse, o magnetometras padės sužymėti planetos gravitacinį lauką ir išsiaiškinti, ar Jupiteris turi kietą branduolį.