Heino Falcke yra radioastronomas ir kosminių dalelių fizikas Nyderlandų Radboud universitete Nijmegene. 2013 metais jo suburta „BlackHoleCam“ komanda gavo 14 mln. eurš grantą iš Europos mokslo tarybos. Astronomas Heino Falcke planuoja nufotografuoti Paukščių Tako galaktikos centre esančią juodąją bedugnę pasauliniu radioteleskopų tinklu.
Heino Falcke yra radioastronomas ir kosminių dalelių fizikas Nyderlandų Radboud universitete Nijmegene. 2013 metais jo suburta „BlackHoleCam“ komanda gavo 14 mln. eurų grantą iš Europos mokslo tarybos. Astronomas Heino Falcke planuoja nufotografuoti Paukščių Tako galaktikos centre esančią juodąją bedugnę pasauliniu radioteleskopų tinklu.
Kam reikia fotografuoti juodąją bedugnę (JB)?
JB buvo numatytos prieš šimtą metų, bet jaučiu, kad dabar jas suprantame dar mažiau. Vis dar neturime įtikimų JB negrįžties paviršiaus – įvykių horizonto buvimo įrodymų. Be to, įvykių horizontai ir kvantų teorija tiesiog nedera. Reikia kažką pakeisti, ir nėra visiškai aišku, ką būtent.
Iš kur žinome, kad Paukščių Tako centre iš viso yra JB?
Žvaigždės galaktikos centre skrieja maždaug 10 000 km/s greičiu, o tai reiškia, kad centre turi būti masė, ~4 milijonus kartų didesnė už mūsų Saulės masę. Vienintelis dalykas, kurį „matome“ pačiame centre, yra radiobangų šaltinis Šaulys A*. Jos labai trumpos submilimetrinės radiobangos tikriausiai randasi iš karštų dujų čiuršlių, atsirandančių, medžiagai krentant į supermasyvią JB.
Kaip padės Jūsų suplanuotas didžiulis radiostelekopų tinklas?
JB įvykių horizonto skersmuo tikriausiai yra 25 mln km, bet jis už 27 000 šviesmečių. Norint gauti jos atvaizdą, submilimetrinių bangų ruože, reikia Žemės dydžio radioteleskopo. Pasauliniu radioteleskopų tinklu tokią skiriamąją geba galima pasiekti.
Ar JAV astronomai nebando įgyvendinti panašios idėjos?
Pirmiausia šias idėjas prieš 10 metų apsvarsčiau su Shepu Doelemanu iš Masačusteso technologijos instituto, kuris dabar vadovauja JAV „Event Horizon Telescope“ projektui. Nėra prasmės mums ar jiems dirbti tik su dalimi prieinamų teleskopų, tad bandome parengti bendrą projektą. Mes vieni kitiems reikalingi.
Ko konkrečiai jūs ieškote?
Mes viliamės išvysti, kaip radiobangos iš JB aplinkos yra išlenkiamos ir absorbuojamos, kaip kad Christopherio Nolano filme „Interstellar“. Gautas rezultatas turėtų būti kažkas panašaus į centrinį „šešėlį. Lygindami šio šešėlio dydį, formą ir aštrumą su teorinėmis prognozėmis, galėsime patikrinti bendrąją reliatyvumo teoriją. Jei, tarkime, šešėlis dvigubai didesnis – ar dvigubai mažesnis, nei numatyta, bendrasis reliatyvumas negali būti teisingas.
Kokie iššūkiai didžiausi?
Technologija kelia rūpesčių, tačiau dabar kontroliuojama. Kiekviename teleskope reikia įrašyti valandas duomenų 64 Gb/s sparta ir gabenti standžiuosius diskus su petabaitais duomenų tarp žemynų. Biudžeto problemos kiek atlėgo, Europos mokslo tarybai ir JAV nacionaliniam mokslo fondui suteikus grantus.
Kada pamatysime pirmąjį juodosios bedugnės portretą?
2000 metais sakiau, kad rezultatų galima tikėtis per dešimtmetį, tad geriau dabar kiek apmalšinsiu viltis. Ar tai bus dar po 10 metų? Tikiuosi, kad ne, bet galiausiai tai trunka tiek, kiek trunka.
