Autonominiai ginklai ir dirbtiniu intelektu valdomi robotai-kariai tikrai gali kelti grėsmę, tvirtina informacinių technologijų specialistas Džiugas Paršonis. Anot jo, užtenka atkreipti dėmesį, kaip dažnai užstringa mūsų naudojami prietaisai, kad suprastume, kaip pavojinga, jei taip nutiks savarankiškai veikiančiam robotui.
Autonominiai ginklai ir dirbtiniu intelektu valdomi robotai-kariai tikrai gali kelti grėsmę, tvirtina informacinių technologijų specialistas Džiugas Paršonis. Anot jo, užtenka atkreipti dėmesį, kaip dažnai užstringa mūsų naudojami prietaisai, kad suprastume, kaip pavojinga, jei taip nutiks savarankiškai veikiančiam robotui.
„Tokie ginklai jau egzistuoja. Jie bandomi daugybę metų. Perspėjimas atsirado dabar, nes šie prietaisai pradeda artėti prie mūšio lauko arba netgi patruliavimo gatvėse. Manau, nelabai norėtume, kad skėtį mūsų rankoje kažkoks mažumėlę kuoktelėjęs kompiuteris su ginklu palaikytų ginklu ir mus suimtų, o gal ir dar blogiau“, – LRT RADIJUI sako D. Paršonis.
Neseniai daugiau nei tūkstantis technologijų ekspertų, mokslininkų ir įvairių sričių tyrėjų pasirašė laišką, kuriame įspėjama apie autonominių ginklų – „robotų-žudikų“ – grėsmę.
– Ar pritariate, kad autonominiai ginklai, dirbtinis intelektas kelia didelę grėsmę?
– Be jokios abejonės. Visi ginklai kelia grėsmę, ypač tie, kurie turi savarankiškas instrukcijas ir gali veikti be žmogaus įsikišimo. Jei pasižiūrėsime į savo kompiuterius, telefonus, kitus prietaisus, suskaičiuosime, kiek kartų jie suklydo ir mums pateikė ne tai, ko prašėme, kiek kartų jie užstrigo arba iš viso neatliko užduoties, puikiai suvoksime ir galimą grėsmę.
– Kas yra autonominiai ginklai?
– Tai – dažniausiai savaeigis įrenginys. Jis gali būti skraidantis, kaip bepilotis orlaivis, gali būti nedidelis šarvuotas automobiliukas ar tankiukas su savo patrankomis, kulkosvaidžiais, kitais ginklais. Tai gali būti raketų paleidimo sistema, kuri pati priima sprendimus – ar mato taikinį, ar ne, ar jį reikėtų sunaikinti. Visa tai atlieka kompiuteris, esantis įrenginio viduje, o ne žmogus, kuris paspaudžia mygtuką.
– Ar tai reiškia, kad daugybė prietaisų gali būti panaudoti autonominiams ginklams? Turiu omeny, kad prietaisai gali tarnauti ne tik mūsų progresui, bet ir kariniams tikslams?
– Kartais su kolegomis, kurie stebi technologijas, pasikalbame, ir jie sako, kad paralelių toli ieškoti nereikia. Daugybė technologijų, įskaitant branduolines ir visas kitas, pirmiausia buvo pritaikytos gynybos ar netgi karo tikslams ir tik paskui buvo susimąstyta, kad iš jų galima turėti kažką kito.
Turėkime galvoje, kad šis perspėjimas nėra griausmas ir giedro dangaus. Tokie ginklai jau egzistuoja. Jie bandomi daugybę metų. Perspėjimas atsirado dabar, nes šie prietaisai pradeda artėti prie mūšio lauko arba netgi patruliavimo gatvėse. Manau, nelabai norėtume, kad skėtį mūsų rankoje kažkoks mažumėlę kuoktelėjęs kompiuteris su ginklu palaikytų ginklu ir mus suimtų, o gal ir dar blogiau.
– Kokios valstybės pirmauja kuriant tokius robotus?
– Pirmiausia – Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Jos labai tiesiogiai suprato, galima sakyti, nepopuliarumo grėsmę. Kai jie siunčia karius į užsienio valstybes ir šie žūsta konfliktuose, namo grįžta, kad ir kaip būtų skaudu, karstai. Žmonės tuos dalykus mato, išgyvena. Be jokios abejonės, tų gyvybių netekimas labai daro įtaką visuomenei. Ji linkusi konfliktus stabdyti arba riboti JAV įsikišimą.
Kai į karą skrenda bepiločiai orlaiviai ar kaunasi robotai, kyla nebent finansinė rizika, kad patirsime nuostolių, bet pačių karių gyvybės bus išsaugotos. Vadinasi, pavyzdžiui, JAV gyvybės yra išsaugotos ir tokiu atveju yra gerokai lengviau gauti sutikimą, tarkim, vykdyti intervenciją užsienio šalyje. Tai – labai praktiška priežastis. Šioje srityje dirba ne vien JAV.
