Įsivaizduokite Kiniją. Pekino universiteto studentas Mingas dalyvauja didelėje demonstracijoje prieš Kinijos valdžią. Sugrįžęs namo, įspūdžius jis paskelbia savo tinklaraštyje ir įrašu pasidalija socialiniame tinkle „Renren“ („Facebook“ atitikmuo Kinijoje). Dėl viso pikto jis visą informaciją nusiunčia ir savo draugui, gyvenančiam Londone.
Įsivaizduokite Kiniją. Pekino universiteto studentas Mingas dalyvauja didelėje demonstracijoje prieš Kinijos valdžią. Sugrįžęs namo, įspūdžius jis paskelbia savo tinklaraštyje ir įrašu pasidalija socialiniame tinkle „Renren“ („Facebook“ atitikmuo Kinijoje). Dėl viso pikto jis visą informaciją nusiunčia ir savo draugui, gyvenančiam Londone.
Deja, šis laiškas nepasiekia draugo, o Mingo vėlesni bandymai prisijungti prie tinklaraščio yra nesėkmingi. Kinijoje naudojama paieškos sistema „Baidu“ taip pat nesuranda nuorodos į Mingo tinklaraštį, o jo paskyra „Renren“ tinkle nebeprieinama. Kas nutiko su Mingo informacija? Kodėl jis nebegali jos pasiekti internete?
Interneto laisvės ribojimas Kinijoje
Tai – tipinė situacija, labai dažnai pasitaikanti Kinijoje, kuri laikoma viena iš labiausiai interneto laisvę varžančių šalių pasaulyje. Kinijos internetą cenzūruoja valdanti Komunistų partija, sukūrusi Didžiąją Kinijos Ugniasienę, kuri kartu su Auksiniu Skydu stebi ir blokuoja vietinius ir tarptautinius tinklalapius, siunčiamus el. laiškus bei socialinių tinklų paskyras. Kinija taip pat draudžia prieigą prie „Google“, „Facebook“, „Twitter“, „Youtube“ bei kitų socialinių tinklų ir žmogaus teisių gynimo organizacijų bei naujienų agentūrų tinklalapių. Oficialiai teigiama, kad visa tai daroma, siekiant apsaugoti valstybines paslaptis ir valstybės saugumą, todėl bet kokia internete skelbiama informacija, galinti sukelti kritiką Kinijos valdžios atžvilgiu, tampa nepasiekiama vartotojams.
Internete skelbiamos ir siunčiamos informacijos cenzūra
Prieš daugiau nei dvidešimt metų seras Timas Bernersas-Lee, tituluojamas pasaulinio tinklo (WWW) išradėju, siekė sukurti visiems prieinamą ir patogią erdvę, leidžiančią greitai keistis neaprėpiamos apimties informacija. Jis net nesitikėjo, jog per visą interneto gyvavimo laikotarpį atsiras norinčių apriboti tokią informacijos sklaidą ir siekiančių sutrukdyti keistis informacija.
Pernai ES Užsienio reikalų taryba priėmė gaires dėl saviraiškos laisvės (angl. EU Human Rights Guidelines on Freedom of Expression Online and Offline), kuriose iškilmingai patvirtino, kad saviraiškos laisvė turi būti užtikrinama internete ir pasiryžo prieštarauti valstybių bandymams blokuoti, filtruoti, cenzūruoti ar uždaryti interneto tinklus. Be to, dar 2011 metais ES Teisingumo Teismas sprendime konstatavo, jog vartotojams taikomas bendro pobūdžio interneto filtravimas pažeidžia fundamentalias Europos piliečių teises, t. y. teisę laisvai skleisti ir gauti informaciją internete, todėl autorių teisės neturi būti saugomos saviraiškos laisvės ir teisės į privataus gyvenimo apsaugos sąskaita.
Nepaisant to, internete paskelbtos informacijos cenzūra ir blokavimas taikomi daugelyje šalių, pasiteisinant būtinybe apsaugoti valstybei svarbius interesus. Netinkama informacija laikoma vaikų pornografija ir išnaudojimas, autorių teisių pažeidimai, nesantaikos ir neapykantos kurstymas, smurto ir nusikaltimų skatinimas ir netgi azartiniai lošimai.
Paprastai interneto cenzūrą įgyvendina valstybės institucijos bei interneto paslaugų teikėjai (telekomunikacijų bendrovės), kurie stebi interneto turinį ir, esant tam tikroms aplinkybėms, jį filtruoja ar blokuoja. Internetą filtruoti taip pat gali ir darbdaviai, mokyklos, bibliotekos ir tėvai, įdiegę filtravimo programas, kurios, pasitelkdamos iš anksto sudarytus tinklalapių adresų, raktinių žodžių ir kitus „juoduosius sąrašus“, tinklalapius priskiria prie netinkamų ir juos užblokuoja. Prieiga prie tinklalapio taip pat gali būti panaikinta ir nenaudojant filtravimo programų, bet kompetentingoms institucijoms atlikus savarankišką paskelbtos informacijos turinio tyrimą.
Dažniausiai interneto tinklalapio prieiga apribojama naudojant interneto protokolo (IP) adreso blokavimą ar sričių vardų sistemos (angl. Domain Name System (DNS)) filtravimą ir nukreipimą. Įdomu tai, kad blokavimas panaikina tik techninę galimybę pasiekti draudžiamą turinį, tačiau jo nepašalina iš interneto platybių, todėl, tarkim, Lietuvoje blokuojamas interneto tinklalapis gali būti lengvai pasiekiamas bet kurioje kitoje šalyje. Be to, prie blokuojamo turinio lengvai gali prisijungti šiek tiek geriau informacines technologijas išmanantys interneto vartotojai, kurie pasiekia užblokuotą tinklalapį naudodamiesi tarpiniais serveriais (angl. proxy servers), privačiais virtualiaisiais tinklais (angl. virtual private networks) ar „apeidami“ DNS. Teisės aktų leidėjai tai puikiai supranta, tačiau interneto cenzūrą ir toliau taiko džiaugdamiesi, jog paprasti interneto vartotojai nesugeba pasiekti draudžiamo turinio.
Kaip cenzūruojamas internetas Lietuvoje?
Lietuvoje bendro pobūdžio teisę blokuoti internete skelbiamą informaciją nustato Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, numatanti galimybę kompetentingoms valstybės institucijoms kreiptis į teismą, prašant apriboti prieigą prie interneto tinklalapio, kai tai yra būtina, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, visuomenės sveikatą, saugumą ir vartotojų interesus. Negana to, šio įstatymo 15 straipsnis įpareigoja interneto paslaugų teikėjus stebėti vartotojų elgesį, jų lankomus tinklalapius bei siunčiamus duomenis ir nedelsiant informuoti Informacinės visuomenės plėtros komitetą apie galimai neteisėtą vartotojo veiklą.
Iš esmės tokios valstybės institucijų galios ir interneto paslaugų teikėjų pareigos atsirado, siekiant apriboti Lietuvoje draudžiamos informacijos sklaidą, kuriai pagal Visuomenės informavimo įstatymą priskiriama internete skelbiama informacija besikėsinanti į konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą ir dorovę, daranti žalą nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi dėl atskleistų jų asmens duomenų, kurstanti karą ar neapykantą, besityčiojanti, niekinanti ir kurstanti diskriminuoti, smurtauti ar fiziškai susidoroti, skleidžianti ar reklamuojanti pornografiją, seksualines paslaugas, lytinius iškrypimus, žalingus įpročius ir narkotines ar psichotropines medžiagas, pažeidžianti nekaltumo prezumpciją ir kliudanti teisminės valdžios nešališkumui bei neatitinkanti tikrovės. Šį ilgą sąrašą papildo autorių teises pažeidžianti informacija bei internete nelegaliai vykdomi nuotoliniai azartiniai lošimai, kurie, pagal visai neseniai priimtas Azartinių lošimų įstatymo (Įstatymas) pataisas, interneto paslaugų teikėjų akiratyje turės atsidurti nuo kitų metų sausio 1 dienos.
Minėtomis pataisomis Seimas įteisino internetinius azartinius lošimus ir kaip valstybės bei lošėjų interesų apsaugą numatė, kad Lošimų priežiūros komisija įgis teisę reikalauti, jog interneto paslaugų teikėjas panaikintų prieigą prie nelegalių azartinių lošimų tinklalapių (Įstatymo 207 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai). Esant tokiai nuostatai, Lošimų priežiūros komisija taps savarankiška interneto tinklalapių (dažniausiai įsteigtų ne Lietuvoje) blokavimo iniciatore, kurios sprendimų patvirtinimui nereikės nei teismo, nei kitų institucijų pritarimo. Be to, kol kas apskritai neaišku, kokiais kriterijais bus vadovaujamasi ir kokia tvarka bus taikoma, įpareigojant interneto paslaugų teikėjus blokuoti tam tikrą turinį.
Šio įstatymo pataisų kūrėjai džiūgavo, kad tokia sistema sėkmingai veikia Latvijoje, kur sudaromi „Juodieji sąrašai“ ir blokuojami IP adresai, todėl tai galėtų būti laikoma puikiu pavyzdžiu. Deja, prieš mėnesį Latvijos lošimų inspekcijos iniciatyva buvo užblokuotas socialinis tinklas „Reddit“, kuris dalijosi tuo pačiu IP adresu su draudžiamu lošimų tinklalapiu www.redbet.com. Nors šis blokavimas per kelias dienas buvo pašalintas, tačiau tai patvirtina, kad taikoma praktika turi trūkumų.
Dėl Lietuvoje priimtų Įstatymo pataisų efektyvumo nėra tikras ir Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) atstovas Rytis Rainys, kuris gegužės pradžioje vykusioje „Login“ konferencijoje teigė, jog „blokavimas turėtų būti atliekamas po policijos tyrimo ir teismo sprendimo ir neturėtų apsiriboti RRT ar Lošimų priežiūros komisijos sprendimais“. Be to, R. Rainio įsitikinimu, „diskusijų dėl įstatymo nepakako ir jame liko daug neaiškumų operatoriams, o pačios blokavimo priemonės nėra absoliučios ir efektyvios, ir leidžia jas vienaip ar kitaip apeiti“. Panašios nuomonės laikėsi ir „Teo“ atstovas Vytautas Bučinskas, akcentavęs, jog „interneto tinklo neutralumas yra pagrindinė tinklo operatorių taisyklė, o kai klientas nepasiekia puslapio, tai tampa paslaugos trūkumu“.
Žiūrint iš žmogaus teisių gynimo perspektyvos, tokia neaiški ir neapibrėžta situacija gali prilygti saviraiškos laisvės suvaržymui nepagrįstai apribojančiam galimybę gauti informaciją. Belieka tikėtis, jog įstatymų leidėjai, sekdami šiuo pavyzdžiu, nesiims valstybiniu mastu blokuoti interneto dar didesne apimtimi, o Vyriausybė, rengdama Įstatymą įgyvendinančius teisės aktus, atsakingai įvertins blogos praktikos pavyzdžius.
