Atlikus naują projekto „Mars One“, kurio tikslas – kolonizuoti Marsą, analizę paaiškėjo, kiek laiko Raudonojoje planetoje išgyventų kolonistai. Ir rezultatai labai jau liūdni – netikėtos kolonistų mirtys, o galimai ir visos kolonijos sunaikinimas gali įvykti jau po 68 dienų nuo nusileidimo. Štai dabar žinodami šį skaičių įsivaizduokite, kaip sparčiai trumpėja sąrašas tų 705 žmonių, kurie pageidauja skristi į Marsą ir buvo atrinkti „Mars One“ komisijos kaip tolesnei atrankai tinkami kandidatai. 
Atlikus naują projekto „Mars One“, kurio tikslas – kolonizuoti Marsą, analizę paaiškėjo, kiek laiko Raudonojoje planetoje išgyventų kolonistai. Ir rezultatai labai jau liūdni – netikėtos kolonistų mirtys, o galimai ir visos kolonijos sunaikinimas gali įvykti jau po 68 dienų nuo nusileidimo.
Štai dabar žinodami šį skaičių įsivaizduokite, kaip sparčiai trumpėja sąrašas tų 705 žmonių, kurie pageidauja skristi į Marsą ir buvo atrinkti „Mars One“ komisijos kaip tolesnei atrankai tinkami kandidatai. O jeigu apie tai būtų žinoma dar tuo metu, kai buvo galima pareikšti norą tapti vienu iš pirmųjų, kiek būtų likę iš tų pirmųjų 200 000 pageidaujančiųjų mirti Marse? Kelionės į Raudonąją planetą jiems žadamos nuo 2024 metų, rašo time.com.
Kaip žinia, ši kelionė į Marsą – tai ne šiaip ekskursija. Mat bilietai išduodami tik į vieną pusę, todėl prieš išvykstant Marso kolonistams teks atsisveikinti su draugais, šeima, ištaigingomis vakarienėmis, pasivaikščiojimais po gryną orą ir tokiais civilizacijos patogumais, kaip kokybiškas medicininis aptarnavimas ar įvairiausios kitos paslaugos.
Bet XVI a. naujakuriai, vykę į Ameriką, taip pat ne poilsiauti važiavo, o jų gauta kompensacija – būti pirmaisiais nepažįstamoje pakrantėje išsilaipinusiais žmonėmis – atrodė pakankamai patraukli. Bet štai naujas Masačusetso technologijų instituto (JAV) doktorantų atliktas tyrimas atskleidė nemenką plano kolonizuoti Marsą trūkumą: praėjus 68 dienoms po nusileidimo Marse gyvų naujakurių kiekis pradės mažėti.
Vienpusę kelionę organizuoja organizacija „Mars One“, kuriai vadovauja verslininkas ir medicinos inžinierius iš Nyderlandų Basas Lansdorpas. Pagal jo planą, gyvenamieji moduliai ir kita techninė įranga į Raudonąją planetą turi būti nugabenta iš anksto, o kai robotai parengs bazę gyvenimui, į Marsą dvejų metų intervalais bus galima pradėti ir pirmuosius gyventojus. Dvejų metų intervalai pasirinkti dėl to, kad būtent tiek laiko praeina tarp maksimalių Marso ir Žemės suartėjimų. Kelionė tokių suartėjimų metu truktų santykinai neilgai – 8 mėnesius. Įgulų atrankos procesas būtų vykdomas reklaminiame televizijos projekte – realybės šou, kuris užtikrintų stabilų pajamų surinkimą.
Visas Marso kolonistų maistas turėtų būti auginamas jau kaimyninėje planetoje, todėl į kelią su savimi daug maisto jiems imti nereikėtų. Todėl projekto sąmata būtų „vos“ 6 mlrd. JAV dolerių.
Atrodo kaip visai protingas planas, ar ne? O gal jame esama trūkumų? Tą nusprendė išsiaiškinti MIT studentai. Ir jų rezultatai labai jau nepalankūs projekto autoriams.
Pirmoji ir didžiausia problema, studentų teigimu, yra kvėpavimui tinkamo oro stoka. Žemėje mums gyventi jauku ir gera, nes tai, ką įkvepia gyvūnai, iškvepia augalai ir atvirkščiai. Atrodytų, nieko čia tokio – juk ir Marse astronautai augintųsi sau salotas ir kitus augalus tose pačiose patalpose, kuriose ir patys bus, todėl turėtų būti užtikrinta gera deguonies apykaita.
Nieko panašaus, tikina MIT studentai. Problemos priežastis – tos pačios salotos ir grūdinės kultūros, esminiai numatomos mitybos Marse komponentai. Salotoms augant maždaug trisdešimtą dieną deguonies koncentracija ore pasiekia 30 procentų. Lyg ir atrodytų smagu – daug kvėpavimui tinkamo švaraus oro. Išskyrus mažą, bet nelabai malonią problemėlę – kai ore deguonies tiek daug, kyla spontaninio gaisro grėsmė. Salotas surijus grėsmė pradeda kristi. Bet 68 dieną deguonies koncentracija kolonijoje šoktų gerokai virš 30 procentų ribos, nes jį itin sparčiai gamintų daug žaliosios masės turinčios grūdinės kultūros.
Atrodytų, kas čia tokio – atsukai sklendes ir išleidai šiek tiek deguonies. Gal tai gaisro grėsmę ir sumažintų, tačiau sklendės vargu ar sugebėtų atskirti deguonį nuo azoto – didžiąją mūsų kvėpuojamo oro dalį sudarančio komponento – todėl dujų slėgis patalpose kristų iki su gyvyybe nesuderinamo lygio.
Ir dar netgi nežinoma, ar įranga, kuria tikisi pasinaudoti „Mars One“ projekto organizatoriai, Marse veiks patikimai. Planuotojai smarkiai akcentuoja faktą, jog didelė dalis to, ką jie ketina naudoti Raudonojoje planetoje, jau patikrinta Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS). Bet ta įranga yra skirta naudojimui mikrogravitacijos sąlygomis – iš esmės, esant nesvarumui. Tuo tarpu gravitacija Marse prilygsta 40 proc. žemiškosios. Taigi, mechaniniai komponentai, kurie žemėje sveria 10 kilogramų, o TKS būna besvoriai, Marse svertų 4 kilogramus – ir tai yra labai jau svarbus skirtumas.
„Darbas dalinės gravitacijos sąlygomis neišvengiamai reikalaus kitokių [tai aplinkai skirtų] technologijų“, – savo ataskaitoje rašo studentai.
Dėl šios ir kitų priežasčių galima tikėtis, kad Marse bus daug technikos gedimų. Atsarginių detalių poreikis yra įtrauktas į „Mars One“ planus, bet galbūt ne taip atidžiai, kaip reikėtų. MIT studentų teigimu, per 130 mėnesių vien atsarginės dalys įrangai gali suryti net 62 proc. visų periodinio aptarnavimo krovinių pergabenimo poreikio. Dėl to į krovinines kapsules tilps mažiau rūbų, mažiau sėklų, mažiau vaistų. Jau nekalbant apie įgulos narius.
O dar klausimų kelia gyvenamojo ploto stoka. Išlaikyti žmonių gyvybę paprasta maitinant juos, tarkime, identiškais, vienodo kalorijų tankio produktais. Bet identiškas maisto davinys kiekvienam ir kiekvieną dieną – veiksnys, dėl kurio gali labai greitai „pavažiuoti stogas“. Dėl to „Mars One“ planuose yra nemenka augmenijos įvairovė. Tik vargu, ar jau dabar numatytos įvairovės pakaks. „Įvertinus tai, jog pasėlių pasirinkimas bus itin svarbus kolonistų gerovei visą jų gyvenimo Marse laiką, manytume, kad bus padarytas pasirinkimas didinti augmenijos įvairovę, o ne minimizuoti auginimo plotą.“
Ir dar tarsi kardas virš galvos nuolat kybo sąnaudų klausimas – kol kas kosmoso užkariavimo istorijoje dar nebuvo nė vienos programos, kurios pradinė numatyta kaina nebūtų smarkiai optimistinė.
O ką dar sakyti apie tai, jog naujų kolonistų ketveriukė atvyktų tik kartą per dvejus metus. Konfliktai tarp Marse jau esančių kolonistų gali eskaluotis tiek, kad jie kibs vienas kitam į gerklę. Pirmiesiems Amerikos kolonistams gyvenimas taip pat nebuvo saldus, bet atmosferai įkaitus jie bent jau galėjo ataušinti nervus nueidami pasėdėti prie upelio ar vaikštinėdami miške.
Tik kad Marse nei miškelių, nei upelių nėra.
Vieną dieną žmonijai tikrai gali tekti netgi ne iš smalsumo kolonizuoti Marsą, todėl šio projekto tikslas yra labai kilnus ir svarbus. Bet gana dažnai geriausia kelionės dalis yra grįžimas namo.
