Daugelyje išsivysčiusių šalių inovacijų skatinimas jau seniai yra tapęs esminiu ekonominio augimo varikliu. Sutinkama, kad tik naujovėmis bei žiniomis grįsta ekonomika leidžia sukurti didelę pridėtinę vertę turinčius produktus ir paslaugas, o tai, savo ruožtu, padeda užtikrinti aukštus gerovės standartus visiems gyventojams. Deja, Lietuvoje, šalyje savo socioekonominiais rodikliais vis dar atsiliekančioje nuo Vakarų valstybių, proveržio šioje srityje nematyti.
Daugelyje išsivysčiusių šalių inovacijų skatinimas jau seniai yra tapęs esminiu ekonominio augimo varikliu. Sutinkama, kad tik naujovėmis bei žiniomis grįsta ekonomika leidžia sukurti didelę pridėtinę vertę turinčius produktus ir paslaugas, o tai, savo ruožtu, padeda užtikrinti aukštus gerovės standartus visiems gyventojams. Deja, Lietuvoje, šalyje savo socioekonominiais rodikliais vis dar atsiliekančioje nuo Vakarų valstybių, proveržio šioje srityje nematyti.
 Dr. Viktorija Cohen, Vilniaus Universiteto dėstytoja |
|---|
Vienas kertinių elementų investicijų į technologijas bei mokslo plėtrą užtikrinimui yra valstybės vaidmuo. Itin svarbu, kad politikai ir šalies administracinis aparatas tarpusavyje sutartų dėl šios srities svarbos bei sukurtų vieningą inovacijų skatinimo sistemą, kurios skirtingi elementai derėtų tarpusavyje.
Paradoksalu, tačiau dar 2005 m. priimtoje Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje, kurios vienas iš pagrindinių tikslų – mažinti Lietuvos ekonominio lygio atsilikimą nuo ES vidurkio, prisiimti nemaži įsipareigojimai dėl mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimo. Siekta iki 2010 m. šiai sričiai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) (po vieną procentą šios sumos turėjo sudaryti viešojo ir privataus sektoriaus lėšos). Deja, 2012 m. išlaidos šioms sritims tesudarė 0,9 procentus BVP. Tai reiškia, kad per septynerius metus šiai sričiai skirta suma padidėjo tik 0,17 procentų. Akivaizdu, kad su tokiu pokyčiu pavyti Europos tikrai nesugebėsime.
Kas nutiko? Kodėl noriai prisiėmę ambicingus įsipareigojimus politikai vėliau nuleido rankas? Galima teigti, kad nesuvokdami inovacijų diegimo kaip vieningos sistemos ir nesiėmę kompleksinio strateginio planavimo valdžios atstovai paprasčiausiai nesudarė prioritetinės programos ir nesugebėjo įgyvendinti tinkamos politikos. Visos kalbos apie inovacijas ir technologijas teliko teorinių samprotavimų lygmenyje.
Tiek mūsų šalies, tiek užsienio ekspertai pabrėžia, kad formuojant inovacijų politiką viena dažniausių problemų yra visos sistemos elementų tarpusavio nesuderinamumas. Lietuvoje turime gausų inovacijų ir žinių skatinimui skirtų dokumentų sąrašą: egzistuoja įstatymai, nutarimai, įsakymai ir strategijos, kuriuos kalbama apie sumanią ekonomiką, skatinančią kurti aukštesnę pridėtinę vertę, konkurencingumą ir panašiai. Kita vertus, praktika rodo, kad tik nedaugelis šių gerų intencijų virsta realybe. Taigi, nors politiniame lygmenyje suprantama, kad tai – rimta problema, mums vis dar trūksta gebėjimų ir patirties technologijų ir inovacijų plėtotei.
Esama situacija nepatenkintas ir verslas – jo atstovai mano, kad politikai turi dažniau ir aktyviau kalbėtis, dėstyti bendradarbiavimo galimybės bei skatinti verslą investuoti į technologijas, remti inovatyvias veiklas.
Lietuvos nacionalinėje reformų darbotvarkėje numatyta, jog 2020 m. investicijos į mokslą ir technologijas bei eksperimentinę plėtrą turėtų siekti 1,9 proc. BVP, iš kurių 0,9 proc. sudarys verslo sektorius. Jei nekeisime dabartinės inovacijų politikos – vargu ar šiuos rodiklius pavyks pasiekti. Tam būtinas kompleksinis viešojo sektoriaus veiklos modernizavimas, komunikacija su verslu, aiškios bendradarbiavimo kryptys ir pakankamas finansavimas.
Lietuvos pragyvenimo lygis tesiekia 75 proc. europietiškojo. Jei norime pavyti Europą ir sukurti išsivysčiusią ir klestinčią visuomenę, būtina ne tik kalbėti apie technologijas ir inovacijas, bet ir imtis sistemingo jų įgyvendinimo.
Parengta pagal pasisakymą Vilniaus kooperacijos kolegijos surengtoje konferencijoje „Mokslo ir verslo dermė“.
