„Televizijoje nėra tiesos. 99 proc. joje yra pramoga, 1 proc. – informacija. Tai toks pats verslas, kaip ir visi kiti“, – teigia Rytis Zemkauskas. Žinomas žurnalistas mintimis apie televiziją, darbą joje ir gyvenimo sėkmę su Kauno technologijos universiteto (KTU) studentais pasidalino per devynioliktą kartą vykusias KTU „Chemikų dienas 2014“.
„Televizijoje nėra tiesos. 99 proc. joje yra pramoga, 1 proc. – informacija. Tai toks pats verslas, kaip ir visi kiti“, – teigia Rytis Zemkauskas. Žinomas žurnalistas mintimis apie televiziją, darbą joje ir gyvenimo sėkmę su Kauno technologijos universiteto (KTU) studentais pasidalino per devynioliktą kartą vykusias KTU „Chemikų dienas 2014“.
Humanitaras, kultūros pasaulio atstovas R. Zemkauskas (41 m.) su „tiksliukų“ auditorija iš karto rado bendrą kalbą. Jis šypsojosi, kad kitaip ir būti negali, nes abu jo tėvai yra inžinieriai, o mama net baigusi Cheminės technologijos fakultetą tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – KTU).
Ir šmaikščiai, ir rimtai R. Zemkauskas visą valandą atsakinėjo į pačius įvairius studentų klausimus, save vadindamas „partizanu humanitaru tiksliųjų mokslų apsuptyje“. Paaiškėjo, kad mėgstamiausias jo serialas – „Sopranai: mafijos kronika“, autoritetai – rašytojas Tomas Manas ir jo knygas vertęs R. Zemkausko senelio brolis Vytautas Petrauskas, poetas Sigitas Geda, muzikoje – Rogeris Watersas.
R. Zemkauskas nenorėjo siūlyti recepto, kaip kurti sėkmingą darbinę karjerą, nes nėra šios srities specialistas, tačiau pabrėžė: „Jūs teisingoje vietoje esate – reikia būti universitete“
Televizija – mirštanti terpė
Televizijos laidų vedėjas ir prodiuseris, filmų ir serialų „balsas“, poetas būsimiesiems chemijos specialistams patarė aklai netikėti tuo, kas rodoma ir sakoma per televiziją.
„Televizija Lietuvoje yra smarkiai pervertinta: „Jei mačiau per „teliką“, vadinasi, tai yra tiesa“. Taip nėra, tačiau vėliau ji dėl visko yra kaltinama.
Apskritai, televizija yra mirštanti terpė, bet tai vyksta labai pamažu ir ji niekada visiškai nenumirs. Kaip nenumirė radijas, kaip nesibaigia šlapio kolodijaus procesas fotografijoje, nes vis dar kažkas gamina fotografijas senoviniu būdu“, – įžvalgomis su gausia KTU studentų auditorija dalinosi R. Zemkauskas.
Jis įsitikinęs, kad televizija, šalia pramogos ir informavimo, dar galėtų žmones ir įkvėpti. Tačiau kol kas šia idėja televizijų vadovai nepatikėjo ir pinigų kurti įkvepiančią televiziją neskyrė.
Geriausi draugai – fizikai
Šiandien paneigėte gajų stereotipą, kad humanitarams ir tiksliųjų mokslų atstovams sunku rasti bendrų temų, įdomiai ir turiningai bendrauti?, – po susitikimo su KTU studentais paklausėme R. Zemkausko.
Jei būtų sunku humanitarui bendrauti su „tiksliukais“, tai aš visų pirma su savo tėvais nesusikalbėčiau, nes mano mama baigė Cheminės technologijos fakultetą tuometiniame KPI, kuris vėliau tapo KTU, tėtis taip pat yra inžinierius. Esu sisteminė klaida, sūnus paklydėlis, kuris tapo humanitaru.
Man labai lengva susišnekėti su gamtos mokslų žmonėmis. Mano geriausi draugai yra fizikai. Sėdime su jais ir diskutuojame apie Dievo buvimą.
Tai, kad tėvai yra tiksliųjų mokslų atstovai, paveikė jūsų mąstymo logiką? Kaip jūs planuojate ir įgyvendinate savo idėjas, kurių turite tikrai daug?
Kažkada su Andriumi Mamontovu kalbėjome, kad jis yra popsininkas su rokerio mentalitetu, todėl jam ir sekasi. Tam tikra prasme, aš irgi taip darau, kurdamas savo humanitarinius produktus (nes TV laidos taip pat yra produktas), nes turiu pakankamai tiksliai apskaičiuoti, ką aš darau.
Laidose niekada nėra nieko atsitiktinio. Jose (specialiai, – red. past.) yra palikta paslapčių, inkliuzų ir žiūrovai tą žino. Laidos konstruojamos labai valingai, tai – labai tikslus audinys, todėl reikalingas ir matematinis matymas. Jau nekalbant apie tai, kad turime skaičiuoti laiką, nes laiko tironija ir mums privaloma.
Būtina nepamiršti pasidžiaugti
Nors darbas televizijoje jums yra pomėgis, studentams aiškinote, kad tai nereiškia, jog viskas, ką darote, yra malonu.
Jei atsakyti trumpai, tai mylimas darbas yra tas darbas, kurį dirbdamas gali mirti nuo išsekimo. Galbūt kartais susidaro įspūdis, kad jei žmonės kažką padarė, tai yra malonu ir procesas galbūt buvo malonus. Tačiau natūralu, kad procesas yra sunkus darbas.
Visada yra momentų, kai norisi viską mesti ir lėkti laukais. Visi esame žmonės. Niekas, kas žmogiška, man nėra svetima. O ir klaidos – šalia. Jos tik padidina sugaišto laiko kiekį.
Tačiau kol yra bendras tikslas, kol yra aistra, tol viskas gerai. Tada negaila nei nervų, nei skaudančios nugaros, nei širdies permušimų. Bet apie tai nėra prasmės kalbėti. Visi turime žinoti, kad sunkiai dirbti teks. Svarbiausia, kad galėtume pasidžiaugti rezultatu. Būtinai reikia nepamiršti pasidžiaugti.
Trūksta ramaus gyvenimo istorijų
Populiariausias sėkmės istorijas galima greičiau vadinti išimtimi, o ne taisykle. Kaip jūs savo ateitį patartumėte konstruoti jauniems žmonėms, kad kažkada juos tikrai aplankytų sėkmė?
Negaliu dalinti gyvenimo patarimo, nes nesu gyvenimo specialistas. Galiu tik prisiminti savo mėgstamą filosofą Alfonsą Lingį, kuris mano laidoje sakė, kad gyvenimą valdo trys aplinkybės: būtinybė, pasirinkimas ir atsitiktinumas. Šie trys komponentai ir parodo, ką reikia daryti. Trečias iš jų – atsitiktinumas ir sėkmė – jau ne mūsų valioje. Jei pirmuosius du pagausime teisingai – suvoksime būtinybę, teisingai pasirinksime, labai gali būti, kad bus sėkmė.
Sėkmės istorijos, mano nuomone, nėra labai įkvepiantis dalykas. Sakyčiau, kad labiau reikėtų ramaus, solidaus gyvenimo istorijų: „Štai – aš pasiekiau tiek ir man gana“.
Turiu pažįstamą amerikietį, kuris garaže taiso automobilius ir turi nedidelę firmą. Jis yra labai patenkintas tuo, ką daro. Jis nenori būti milijonierius, roko žvaigždė. Jis taip pasirinko ir yra laimingas. Jis žino savo ribas.
Man buvo pavydu tai girdėti. Mes dažnai pamirštame, kad mums jau užtenka. Kai pasakai sau: „Gana“, staiga tampi laimingas. Taip yra man atsitikę. Tai nėra lengva, nes mes, kaip visuomenė, dar tik formuojamės.
