Vašingtono universiteto (JAV) mokslininkai sukūrė jų įsitikinimu pirmą pasaulyje neinvazinę žmogaus–žmogaus smegenų sąsają. Naudojantis šia sąsaja vieno žmogaus smegenų signalą galima internetu perduoti kitam mokslininkui, taip kontroliuojant jo rankų judesius.
Vašingtono universiteto (JAV) mokslininkai sukūrė jų įsitikinimu pirmą pasaulyje neinvazinę žmogaus–žmogaus smegenų sąsają. Naudojantis šia sąsaja vieno žmogaus smegenų signalą galima internetu perduoti kitam mokslininkui, taip kontroliuojant jo rankų judesius.
Iki šiol Djuko universiteto mokslininkams yra pavykę sukurti pelės–pelės smegenų sąsają, o Harvardo mokslininkai pademonstravo savo žmogaus–žiurkės smegenų sąsają. Žmogaus–žmogaus sąsajos veikimo iki šiol niekas nėra demonstravęs. Šį darbą pristatė Vašingtono universiteto mokslininkai – Rajeshas Rao ir Andrea Stocco. R. Rao mintimis žaidė kompiuterinį žaidimą ant galvos užsidėjęs jutiklių rinkinį. O kitoje universitetinio miestelio pusėje jo kolega A. Stocco sėdėjo su magnetinės stimuliacijos rite virš smegenų kairiosios motorinės žievinės srities. Kai R. Rao nuspręsdavo žaidime paleisti šūvį, A. Stocco dešinės rankos rodomasis pirštas nevalingai sujudėdavo ir paspausdavo šūvio mygtuką, rašoma universiteto pranešime.
„Iki šiol internetu jungdavome kompiuterius, o dabar galėsime jungti smegenis. Norime paimti smegenų žinias ir jas tiesiogiai perduoti iš smegenų į smegenis“, – sakė A. Stocco.
Eksperimentą abiejose laboratorijose filmavę mokslininkai sumažino jo trukmę palikdami tik esminius elementus. Pilnas vaizdo įrašas ir didelės raiškos nuotraukos pateiktos mokslininkų svetainėje.
Kompiuterių mokslo ir inžinerijos profesorius R. Rao savo laboratorijoje jau daugiau nei 10 metų kūrė smegenų–kompiuterio sąsają, publikavo apie tai vadovėlį. 2011 metais, paskatintas sparčios technologijų pažangos, jis nusprendė, kad galėtų pademonstruoti ir žmogaus smegenų–smegenų sąsajos veikimo, todėl ėmėsi bendro darbo su to paties universiteto psichologijos profesoriumi A. Stocco. Rugpjūčio 12 dieną R. Rao sėdėjo savo laboratorijoje pasipuošęs kepuraite, kurioje buvo elektrodų rinkinys, perdavinėjęs signalus į elektroencefalografijos aparatą, stebintį smegenų elektrinį aktyvumą. A. Stocco buvo kitoje universiteto miestelio pusėje, taip pat pasipuošęs kepuraite, prie kurios buvo prijungta magnetinės stimuliacijos ritė. Ši ritė buvo pritaisyta ties ta smegenų sritimi, kuri kontroliuoja rankos judesius.
Mokslininkai abi laboratorijas sujungė per „Skype“, nors nė vienas jų „Skype“ ekrano nematė.
R. Rao žiūrėjo į kompiuterio ekraną ir mintimis žaidė paprastą kompiuterinį žaidimą. Tuo metu, kai jam reikėdavo iššauti į taikinį, jis įsivaizduodavo, kad dešine ranka spaudžia šūvio mygtuką, nors sąmoningai rankos nejudindavo. Ir beveik nedelsiant A. Stocco, kurio ausyse buvo garsui nelaidūs kištukai, o kompiuterio ekranas buvo už nugaros, dešinės rankos rodomuoju pirštu paspausdavo po ranka esančios klaviatūros tarpo (šio žaidimo atveju – šūvio) mygtuką. A. Stocco nevalingo rankos krustelėjimo jausmą palygino su nerviniu tiku.
„Matymas, kad įsivaizduojamas mano smegenų veiksmas gali būti paverstas realiu kito žmogaus veiksmu, yra ir jaudinantis, ir bauginantis. Iš esmės tai yra vienkryptis informacijos perdavimas iš mano į jo smegenis. Kitas žingsnis – sukurti labiau lygiavertį dviejų smegenų dvikrypčio tiesioginio bendravimo būdą“, – sakė prof. R. Rao.
