Didžiausias pasaulyje dalelių greitintuvas LHC, kuriame priešpriešinius srautus sugebama pagreitinti beveik iki šviesos greičio, yra labai sudėtinga, gerai apsaugota sistema, supama galingų aušinimo elementų – greitintuvo veikimo metu žmogus niekaip nesugebėtų bent kelių metrų atstumu priartėti prie dalelių srautų, jau nekalbant apie galimybę juos paliesti. Bet vienam žmogui yra tekę savo kailiu patirti dalelių greitintuvo galią – neįtikėtina, tačiau jis išgyveno.
Didžiausias pasaulyje dalelių greitintuvas LHC, kuriame priešpriešinius srautus sugebama pagreitinti beveik iki šviesos greičio, yra labai sudėtinga, gerai apsaugota sistema, supama galingų aušinimo elementų – greitintuvo veikimo metu žmogus niekaip nesugebėtų bent kelių metrų atstumu priartėti prie dalelių srautų, jau nekalbant apie galimybę juos paliesti. Bet vienam žmogui yra tekę savo kailiu patirti dalelių greitintuvo galią – neįtikėtina, tačiau jis išgyveno.
Nelaimingas atsitikimas įvyko gana seniai, dar 1978 metų liepos 13 dieną, kuomet jaunas Sovietų sąjungos mokslininkas Anatolijus Bugorskis, dirbęs Protvino Didelės energijos fizikos institute nusprendė patikrinti prastai veikiantį sinchrotrono U-70 elementą. Prisiartinęs prie sugedusio komponento jis neatsargiai palenkė galvą ir įkišo ją į greitai judančių dalelių srautą. Savo patirtį jis apibūdino kaip „labai ryškų žybsnį, ryškesnį už tūkstantį saulių“, tačiau skausmo nebuvo jokio.
Neįtikėtina tai, kad mokslininkas ne tik išgyveno, bet ir patyrė santykinai labai menkus sužalojimus, rašo gizmodo.com.
Mokslininko gauta spinduliuotės dozė įėjimo taške buvo įvertinta 2000 grėjų, išėjimo taške – 3000 grėjų. Grėjus – SI sistemos vienetas, nusakantis absorbotos jonizuojančios spinduliuotės kiekį. Vienas grėjus prilygsta džauliui spinduliuotės energijos vienam medžiagos kilogramui. Grėjais neretai matuojamas apšvitinimas rentgeno aparatuose. Kaip atskaitos tašką galima įvertinti 5 grėjus – po tokio apšvitinimo žmogus paprastai miršta per 14 dienų. Tiesa, iki 1978 metų niekas nebuvo patyręs apšvitinimo beveik šviesos greičiu judančių protonų spinduliu.
Kaip galite matyti iliustracijoje, spindulys į A. Bugorskio galvą įėjo per pakaušį, o išėjo greta nosies. Netrukus po to pusė mokslininko veido stipriai ištino. Jis buvo nugabentas į ligoninę ir tiriamas kaip unikalus atvejus – medikai tikėjosi, kad akylai stebimas pacientas numirs per kelias dienas.
Ir nors oda, kur spindulys įėjo bei išėjo, po kelių dienų nusilupo, o spindulys išdegino įėjimo ir išėjimo per kaukolę vietas bei smegenis tarp šių dviejų taškų, A. Bugorskis nemirė. Ir apskritai nedaug tenukentėjo.
Nepaisant to, kad smegenis kirtęs spindulys nebuvo gailestingas neuronams, mokslininko intelektiniai gebėjimai nepakito. Vieninteliai neigiami sveikatos pokyčiai taip pat nekėlė grėsmės gyvybei. Per dvejus metus po įvykio mosklininko veido kairė pusė pamažu buvo paralyžiuota. Be to, protinis darbas jį išvargina kur kas greičiau nei įprastai, nors po incidento jis sugebėjo gauti mokslų daktaro laipsnį. Kiti liekamieji reiškiniai – kartais pasitaikantys absanso priepuoliai, o vėliau – ir toniniai-kloniniai priepuoliai.
Keisčiausi ir labiausiai į akį krintantys apšvitinimo protonais padariniai – tai „laike įšaldyta“ veido pusė. Žiūrint į šį mokslininką dabar pamatytumėte, kad dešinė jo veido pusė yra visiškai normali kaip tokio amžiaus žmogui, šiek tiek raukšlėta, bet kairė pusė liko „įšaldyta laike“. Galbūt tai reiškia, kad protonų spinduliai iš greitintuvo yra nepalyginamai veiksmingesnė kosmetinių procedūrų priemonė nei botoksas?
