Visai tikėtina, kad per artimiausius du dešimtmečius specialiai atrinkti vyrai ir moterys pradės iš tiesų pionierišką kelionę: pirmąją pilotuojamą misiją į Marsą. Tokias keliones planuoja bent dvi privačios organizacijos: pelno nesiekianti Nyderlandų „Mars One“ ir pirmojo kosmoso turisto Denniso Tito „Inspiration Mars“. Be to, rimtą, gerai finansuojamą misiją, kurios tikslas – iki 2030 Marse išlaipinti astronautus – planuoja ir NASA.
Visai tikėtina, kad per artimiausius du dešimtmečius specialiai atrinkti vyrai ir moterys pradės iš tiesų pionierišką kelionę: pirmąją pilotuojamą misiją į Marsą. Tokias keliones planuoja bent dvi privačios organizacijos: pelno nesiekianti Nyderlandų „Mars One“ ir pirmojo kosmoso turisto Denniso Tito „Inspiration Mars“. Be to, rimtą, gerai finansuojamą misiją, kurios tikslas – iki 2030 Marse išlaipinti astronautus – planuoja ir NASA.
Sėkmingam misijos įvykdymui būtinas labai stiprus mokslinis ir technologinis pasiruošimas. O viena iš tokių gana rimtų užduočių – kaip padaryti, kad astronautai, kelis metus gyvenantys labai ankštoje, izoliuotoje kapsulėje, nepradėtų peštis tarpusavyje. „Kai ištinka kokios nors psichologinės problemos, su jomis kosmose susidoroti nėra labai lengva. Iš prigimties sudėtinga psichologiškai parengti astronautus, kad jie savo problemas įveiktų patys“, – sakė SETI instituto vyr. mokslininkas, klinikinis psichologas dr. Douglasas Vakochas.
Svetainė „The Verge“ rašo, jog NASA jau ėmėsi su šia problema susijusių tyrimų. Praėjusią savaitę agentūra pasirašė 1,3 mln. JAV dolerių sutartį su Mičigano valstijos universiteto mokslininkais, kad šie pagamintų psichosocialinį „ženklelį“, kurį astronautai turėtų segėti kelionės į Marsą metu. Į kišenę telpantys ženkleliai bus sukurti taip, kad jie stebėtų visus astronautų psichologinę sveikatą – pavyzdžiui, kraujospūdį ir širdies susitraukimų dažnį – ir jų socialinių ryšių dinamiką. „Niekada negalima iš anksto užsitikrinti, kad nenutiks kas nors blogo. Bet koherentiškos priemonės vertinti stresą ir bendravimą yra vienas iš būdų apsisaugoti nuo neigiamų pasekmių“, – sakė Mičigano universiteto mokslininkų projektui vadovaujantis dr. Steve'as Kozlowskis.
„Pavyzdžiui, vyksta pokalbis tarp dviejų astronautų. Ženklelis stebėtų kuris astronautas inicijavo pokalbį, kiek pokalbis truko, ar jų balso tonai yra draugiški arba kandūs, kas pokalbį užbaigė. Pagal šiuos duomenis ženklelyje esantys jutikliai astronautams pasiūlytų „tiesioginį atsaką“ apie jų elgesį. Pavyzdžiui, ženklelis gali rekomenduoti, kad tie du astronautai „eitų susitaikyti“ arba kreiptųsi į agresyviai nusiteikusį misijos dalyvį ir įspėtų, kad jo elgesys yra nederamas. „Nenoriu, kad tai būtų Didžiojo brolio lygio stebėjimo sistema“, – apie ženklelius sakė juos kuriantis mokslininkas. Tačiau jis pažymėjo, kad Žemėje likusi misijos stebėjimo grupė galėtų būti įspėta, jeigu ženkleliai užfiksuotų itin nerimą keliančių signalų. „Tokių ženklelių paskirtis būtų suteikti galimybę komandos nariams patiems reguliuoti savo elgesį“.
Tokios savistabos sistemos pilotuojamų misijų į Marsą metu bus be galo svarbios – būtent dėl skrydžio autonomiškumo jis bus unikalus ne tik astronominiu, bet ir psichologiniu bei socialiniu požiūriu. Kelionė į Marsą bus ilgesnė nei bet kuri kita iki šiol buvusi kosminė kelionė. NASA tikisi, kad pirmoji misija truks nuo dvejų su puse iki trejų metų, o astronautams visą tą laiką teks būti ankštoje mažos virtuvės dydžio patalpoje. Kosminė kapsulė nukeliaus tokį neįsivaizduojamą atstumą – apie 540 mln. km – kad astronautai be specialių įrankių neįžiūrės Žemės. Jau ir toks izoliacijos jausmą stiprinantis veiksnys gali kelti tam tikrų psichologinių sunkumų, sakė Kalifornijos universiteto psichiatrijos profesorius Nickas Kanasas. N. Kanasas atliko astronautų apklausas po kosminių skrydžių ir nustatė, kad jiems Žemės vaizdas yra labiausiai teigiama misijos dalis. Viename 2010 metais publikuotame mokslo darbe psichologas įspėjo, kad namų planetos išnykimas iš akiračio „gali sukelti stipresnį izoliacijos, namų ilgesio jausmą, disforiją ir netgi paskatinti savižudiškas ar psichozines mintis“. „Atimamas esminis elementas. Marsas gali žavėti astronautus, bet tai nėra namai“, – teigė mokslininkas.
Kelionė į Marsą bus unikaliai izoliuojanti. Skirtingai nei TKS astronautai, keliautojai į Marsą turės susitaikyti su 20 minučių nuo erdvėlaivio iki Žemės keliaujančiu komunikacijų signalu. „Įsivaizduokite, kad astronautui vieną dieną prireikia susisiekti su namais ir pranešti „Hjūstonai, turime problemą“. Jiems juk reikėtų laukti siaubingai ilgai, kol gaus kokį nors patarimą“, – sakė N. Kanasas.
Kosminių psichozių kol kas nebuvo
Istoriškai pasakojimų apie astronautų tarpusavio nesutarimus nėra daug. Iš dalies taip yra dėl to, kad astronautai nenori pripažinti savo psichologinių problemų ar slepia nesutarimus su kitais įgulos nariais – tokius nutylėjimus naujieji ženkleliai turėtų užfiksuoti. „Didžiulis barjeras yra lūkestis, kad astronautai yra „tokie, kaip turi būti“. Jie nenori pripažinti savo trūkumų, jie nenori prarasti savo skrydžio statuso“, – sakė psichologas.
Astronautai dalyvauja negailestinguose bandymuose ir treniruotėse – individualiai ir komandose – norint atsijoti tuos kandidatus, kurių psichinė sveikata ar asmenybės suderinamumas su kitais komandos nariais neatitinka reikalavimų. Bet ir šis procesas ne visuomet pasiteisina. Pavyzdžiui,1985 metais metais teko anksčiau laiko nutraukti vieną Sovietų sąjungos kosminę misiją, nes paaiškėjo, kad įgulos vadas yra psichologiškai nestabilus.
Atlikta nemažai mokslinių tyrimų, vertinusių „Mir“ ir TKS kosminių stočių įgulos narių psichologiją. „Kosmose pasireiškia emocinis prisitaikymas ir psichosomatinės reakcijos , bet pranešimų apie aštrius psichozinius epizodus neužfiksuota“.
Kad psichoziniai epizodai nepasireikštų ir keliaujant į Marsą, NASA ėmėsi ne vien psichologinę būseną stebinčių ženklelių kūrimo. Agentūra taip pat finansuoja Harvardo universiteto programą, kurios tikslas yra sukurti kompiuterinius „psichoterapeutus“, kurie galėtų bet kuriuo metu astronautams pasiūlyti savo konsultacijas. O kita NASA finansuojama psichologų grupė gavo užduoti nustatyti kriterijus, pagal kuriuos bus atrinkti suderinami ateities misijų į Marsą komandų nariai, nustatomi galimi streso šaltiniai, su kuriais gali susidurti įgulos, o taip pat – sukurti mokymų strategiją, kuri padėtų astronautams įveikti stresą skrydžio metu.
Nors NASA į astronautų, keliausiančių link Marso, psichologinę gerovę investuoja milijonus dolerių, kol kas neaišku, ar taip pat apdairiai pasielgs ir privataus kapitalo organizacijos. „Mars One“ atstovai tikina, kad programoje numatyti griežti psichologiniai testai ir ne vieneri metai komandinių mokymų. Atrankos procesą prižiūrės buvęs NASA mokslininkas, dr. Norbertas Kraftas, kurio „pagrindinė ekspertizės sritis yra kurti fiziologines ir psichologines priemones“ kosminėms kelionėms.
Bet prieš bet kokį skrydį link Raudonosios planetos, NASA tyrimai čia, Žemėje, gali padėti nustatyti indikatorius, parodančius, kaip tikėtina, kad astronautas įsišėls skrydžio metu. Agentūra jau atlieka Marso misijų modeliavimus – pavyzdžiui, planuojamas keturių mėnesių trukmės eksperimentas, kurio metu 6 žmonės izoliuotoje aplinkoje gyvens ant Havajų Mauna Loa ugnikalnio. Būtent šio eksperimento metu S. Kozlowskis su kolegomis tikisi išbandyti ir savo jutiklius. „Nedaug ką žinome apie tai, kokias psichologines duobes ir pakilimus išgyvena žmonės ekstremaliose aplinkybėse. Šis eksperimentas turėtų padėti mums geriau suprasti ko galima tikėtis“, – sakė mokslininkas.
