Praėjusią savaitę rašėme apie lietuvį, kuris 1967 metų pabaigoje prognozavo išmaniųjų telefonų ir interneto atsiradimą – šiais spėjimais jis pataikė tarsi pirštu į akį. Tuo tarpu dar viena prognozės dalis – apie asmenines sveikatos stebėjimo sistemas – kol kas nėra įgyvendinta, tačiau iki prognozėje numatyto laiko – 2017 metų – mokslininkas tikisi realizuoti ir šią savo įžvalgą.
Praėjusią savaitę rašėme apie lietuvį, kuris 1967 metų pabaigoje prognozavo išmaniųjų telefonų ir interneto atsiradimą – šiais spėjimais jis pataikė tarsi pirštu į akį. Tuo tarpu dar viena prognozės dalis – apie asmenines sveikatos stebėjimo sistemas – kol kas nėra įgyvendinta, tačiau iki prognozėje numatyto laiko – 2017 metų – mokslininkas tikisi realizuoti ir šią savo įžvalgą.
Profesorius Adolfas Laimutis Telksnys dirba Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto atpažinimo procesų skyriuje ir šiuo metu kuria dėvimą širdies ritmo stebėjimo sistemą, kuri galėtų fiksuoti aritmijas, blokadas ir ekstrasistoles, automatiškai vertinti būklės pavojingumą ir, esant būtinybei, internetu informuoti gydytoją bei pacientą apie grėsmingą situaciją. Ta pati sistema galėtų priminti vartotojui, kad reikėtų išgerti antiaritminių vaistų, ji būtų tinkama ir siekiant sumažinti lovadienių ligoninėje kiekį – būtų saugu pacientą išleisti gydytis ambulatoriškai anksčiau bei skirti elektroninį stebėjimą. „Truputį su vokiečiais, austrais teko bendrauti. Jie paskaičiavo kiek galima sutaupyti lėšų anksčiau išleidžiant žmogų ir jį stebint nuotoliniu būdu. Susidarytų keli milijardai Europos mastu“, – tikino profesorius.
Šiuo metu sistema veikia naudojant ant aplink krūtinę segamą jutiklį, kuris informaciją persiunčia į rankinį laikrodį primenantį įtaisą, iš kurio vėliau informacija perkeliama į kompiuterį ir matoma kaip skirtingas krūvis keičia širdies veiklą, galima pastebėti, ar per stebėjimo laiką būta širdies ritmo sutrikimų.
Ateityje sistema sugebės ne tik stebėti širdies ritmą ir apie rimtus ritmo sutrikimus pranešti medikams, bet ir įrašys kardiogramą 5 sekundes prieš sutrikimus ir po jų – tokia informacija kardiologams labai naudinga vertinant paciento būklę.
Paklausus, ar ši sistema jau bus parengta plačiajam vartojimui 2017 metais, profesorius atsakė: „Kadangi dabar jau paskatinote, reikės visomis keturiomis dirbti. O jeigu visai rimtai – manau, taip“.
Paklausus, kokiomis prielaidomis buvo remiamasi 1968 metais prognozuojant ateitį, L. Telksnys paaiškino:
„Dirbau konstruktoriumi skaičiavimo mašinų konstravimo gamyklos specialiajame biure. Tais laikais skaičiavimo mašinos buvo baisūs griozdai ir įvedant duomenis pirmiausia reikėdavo perforuoti korteles – išbadyti jose skylutes. O tai baisiai daug laiko užima. Visą laiką kildavo uždavinys – reikia automatizuoti duomenų pateikimą skaičiavimo mašinoms. Atliekant įvairius inžinerinius darbus procesai būdavo užrašomi ant popieriaus kreivės pavidalu ir reikėjo tuos duomenis suvesti į skaičiavimo mašiną. Tai buvome padare pirmą originalią lietuvišką mašiną – Elektroninį atsitiktinių procesų analizatorių, kuri šiuos įrašus grafiškai nuskaito ir automatiškai įveda į mašiną – nereikėjo nieko rankomis vesti. Iki tol žmogus turėdavo matuoti kreivės taškų nuotolį iki ašies, atitinkamai perforuodavo ir įvesdavo į mašiną. O mes padarėme kad perforavimas automatiškai vyktų, o mes padarėme, kad visa procedūra negreitinant pačių procesorių buvo pagreitinta kelis šimtus kartų.
Klausiate iš kur gi atsirado tokios mintys – iš tos patirties matėsi, kad norint geriau panaudoti skaičiavimo mašinas reikia automatizuoti tų duomenų įvedimą į pačias mašinas. Skaičiuoti visi mokėjo. O štai greitai ir patogiai pateikti duomenis – neišeina. Tada kilo kitas klausimas – duomenis ne tik šitaip įrašyti, bet ir magnetofono juostelėse. Paskui sprendėme, kad galbūt reikia taip padaryti, kad ir šneką atpažintų. Bandėme daryti, bet matėsi, kad technika per silpna padaryti taip, kaip reikia.
Bet pradėjome savo įdirbį taikyti kitiems reikalams – susidraugavome su Palangoje esančiu Širdies ir kraujagyslių fiziologijos ir patologijos institutu. Kaip tik tyrinėdami tuos procesus, kurie vyksta organizme turėjome tikslą tuos duomenis pateikus mašinai galima būtų pasakyti, ar širdies veikia normaliai, ar būsena nepageidautina, blogesnė ar jau visiškai bloga – tai tokiu būdu prie šitų dalykų priėjome“.
Savo prognozių tikslumu nustebinęs mokslininkas nepabijojo ir šį kartą prognozuoti ateities – mūsų technologijų po penkiasdešimtmečio.
– Iš kur toks žodis – „informeris“?
– Nežinau. Kažkaip trenkė. Aišku, nuo žodžio informuoti. Žodis lyg ir trumpas ir imlus ta prasme, kad informuoja. Bet labai aiškiai pasakyti „kodėl“ – negaliu. Man atrodė, kad tas prietaisas mums teiks informaciją.
– Kas ateityje bus su internetu?
– Jau dabar matome – nebūtinai žmogui eiti į darbą, jis gali sėdėti kur nors kitur ir kompiuteriu dirbti. Mes per „Skype“ posėdžiaujame su kauniškiais, bet tai vistiek dar ne tas. Manau, ateityje tuos, su kuriais bendradarbiaujame, matysime taip, kaip dabar vienas kitą viename kambaryje, tik dabar matome žmogų dėžėje – nu nei šis, nei tas. O holografija leis matyti žmogų trimatį tame pačiame kambaryje, gražiai sėdintį. Tik galėsite jį kiaurai pereiti.
Interneto ryšys ir toliau platės. Bet internetas blogas tuo, kad, kaip sakoma, „per laidą neįpilsi“. Bet jeigu truputį rimčiau – per internetą mes dar negalime nusiųsti kvapų. Bet juk galima ir šitą informaciją nusiųsti.
Dabar į skaitmeninę terpę įrašinėjama klaikiai daug informacijos – per metus jos kiekis padvigubėja. O mylimos žvalgybos, visi CNN'ai ir BBC įrašinėja absoliučiai visą iformaciją – ne tik tai, ką rodo, bet ir korespondentų surinktą medžiagą o gal kada nors ko prireiks. Tai štai vienas iš tokių fundamentalių uždavinių, kuris iškils – tokiame dideliame masyve informacijos surasti tai, ko reikia. Na kad ir rašant straipsnį – pasakysite kompiuteriui, kad norite matyti tokį ir tokį žmogų, kuris kažkur dalyvavo ir buvo nufilmuotas, o kompiuterius jums staigiai visą informaciją pateikia. Bet juk reikia ir atpažinti. Gal ieškomas žmogus yra minioje ir jo veidą reikia atrasti.
Šioje srityje dirbama labai galingai – visų pirma, žinoma, žvalgybai tai svarbu, o kitas pritaikymas – kad ir žurnalistikai, kai reikia ką nors rasti.
– O kas po penkiasdešimties metų bus mūsų kišenėse ir ant stalų?
Turbūt bus daug daugiau natūralaus bendravimo. Pavyzdžiui, kaip mes dabar bendraujame su kompiuteriu? Taigi jeigu aš noriu jam ką nors perduoti, tai badau klaviatūrą arba braukau pelyte. O mes gi šnekamės. Tai manau, kad visų pirma galėsime šnekėtis – su kompiuteriu bus natūrali kalba. O internetas mus pavertė globaliu kaimu, bet žmonės kalba tūkstančiais kalbų. Tai turėtų būti taip, kad kokia kalba besakyčiau, visi suprastų. Nes vertimo mašinos gi jau dabar veikia – tiesa, kol kas sumautai.
Labai smarkiai tikiu, kad iš tikrųjų bus tokie bendravimo įtaisai, kad aš sakysiu lietuviškai, o kinas supras kiniškai, pilietis iš Jamaikos supras dar kitaip.
– O telefonas juk irgi toks kaip dabar nebebus?
– Oi, manau, kad telefono išvis nebebus. Vietoje ausinės gal auskaras bus, o gal bus implantuota kas nors giliau į ausį. Mikrofonas gali būti kokiame nors dantyje. Žinote, telefoną tąsyti...
– Bet kaip gi tada perskaityti naujienas?
– Kitas etapas gi bus elektroninis popierius, kurį bus galima susilankstyti ir įsidėti į kišenę. Jis turės būti labai plonytis ir neužimti daug vietos, o išsitraukus bus galima išsiskleisti tiek, kiek norima.
– O kaip transportuosimės?
– Visada norėjau ant skraidančio kilimėlio, kaip „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“. O kalbant truputį rimčiau, tai dabar jau daromos vadinamosios žingsniuojančios mašinos – keturi ratai, šešiolika kojų ir atpažinimo aparatas, kuris žiūri kur teisingai padėti kojas – tada bus galima bus galima važinėtis be kelių.
