JAV Priešakinių gynybos tyrimų agentūra (DARPA) pradėjo programą, skirtą aplink Žemę skriejančių kosminių šiukšlių perdirbimui. Jungtinių Valstijų Gynybos departamentas ieško būdų, kaip aplink Žemę geostacionaria orbita skriejančius neveikiančius palydovus būtų galima paversti vertingomis naujų palydovų dalimis ar net naujais palydovais.
JAV Priešakinių gynybos tyrimų agentūra (DARPA) pradėjo programą, skirtą aplink Žemę skriejančių kosminių šiukšlių perdirbimui.
Jungtinių Valstijų Gynybos departamentas ieško būdų, kaip aplink Žemę geostacionaria orbita skriejančius neveikiančius palydovus būtų galima paversti vertingomis naujų palydovų dalimis ar net naujais palydovais, praneša „Space.com“. Tam skirta Pentagono agentūros DARPA pradėta nauja „Phoenix“ programa. Jos tikslas – parengti nebeveikiančių palydovų techninės įrangos pakartotinio naudojimo būdus, kad tinkamas dalis būtų galima vėl montuoti naujuose palydovuose ir taip taupyti kosminių programų lėšas.
„Phoenix“ programos vykdytojai nori sukurti robotizuotą kosminį aparatą, kurio mechaniniai manipuliatoriai galėtų išmontuoti vis dar tinkamas naudoti geostacionaria orbita 35 406 km virš Žemės skriejančių nebeveikiančių palydovų antenas. Po to jos būtų prijungiamos prie naujų į orbitą paleistų mažųjų palydovų, vadinamų nanopalydovais, sakoma pranešime.
„Jei ši programa bus sėkminga, kosminės šiukšlės taps kosminiais resursais“, – pareiškė DARPA agentūros direktorė Regina Dugan.
Vadinamosios kosminės šiukšlės – aplink Žemę skriejančios raketų pakopos, nebeveikiantys palydovai ir jų dalys – jau tapo milžiniška problema, keliančia pavojų kosminių skrydžių saugumui. Dabar jų kiekis pasiekė tokią pavojingą ribą, kad palydovų ir kitų kosminių objektų susidūrimų orbitoje skaičius gali pradėti didėti eksponentiškai. Po tokių susidūrimų susidariusios nuolaužos dar labiau išplėstų orbitinį sąvartyną.
Tačiau „Phoenix“ programa gali prisidėti prie šios problemos sprendimo, mano DARPA atstovai. Pakartotinis palydovų techninės įrangos naudojimas gali padėti JAV kariškiams sutaupyti labai daug lėšų. Geostacionarių palydovų antenos yra didelės ir masyvios, jų iškėlimas sudaro didelę viso palydovo paleidimo kaštų dalį. Tuo tarpu leisti į kosmosą mažus palydovus be antenų būtų kur kas pigiau.
Jei į geostacionariąją orbitą pavyktų paleisti JAV palydovus aptarnaujantį kosminį aparatą, naudojantį mechaninius manipuliatorius ir nuotolinio matymo sistemas, jis galėtų priartėti prie naujų iškeltų nanopalydovų ir „nustumti“ juos prie nebeveikiančių palydovų su antenomis. Po to techninio aptarnavimo kosminis aparatas atjungtų ryšio antenas nuo nebeveikiančių palydovų ir pritvirtintų jas prie nanopalydovų. Taip iš esmės iš kosminių šiukšlių būtų „pagamintas“ visiškai naujas veikiantis palydovas.
Skelbiama, kad „Phoenix“ programos mokslininkams ir inžinieriams teks įveikti daug sudėtingų techninių problemų, nes geostacionarioje orbitoje skriejantys palydovai nepritaikyti techniniam aptarnavimui ar demontavimui kosmose. Norint atjungti antenas prireiks naujų mechaninių manipuliatorių naudojimo ir valdymo technologijų. Tikimasi, kad „Phoenix“ programos įgyvendinimas gali padėti sukurti visiškai naują beantenių nanopalydovų kartą, kuriuos iškelti į geostacionarią orbitą bus žymiai pigiau.
Šiame vaizdo siužete – „Phoenix“ programos pristatymas.
