Sukilusi įtampa Artimuosiuose Rytuose primena, kad energetinis saugumas Europai išlieka itin svarbus. Prie saugumo užtikrinimo prisideda ir Baltijos šalys – atsinaujinančių energetikos išteklių projektai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje toliau sėkmingai stiprina energetinę autonomiją ir atsparumą
Sukilusi įtampa Artimuosiuose Rytuose primena, kad energetinis saugumas Europai išlieka itin svarbus. Prie saugumo užtikrinimo prisideda ir Baltijos šalys – atsinaujinančių energetikos išteklių (AEI) projektai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje toliau sėkmingai stiprina energetinę autonomiją ir atsparumą. 2025 metais AEI pajėgumai Lietuvoje augo labiausiai iš visų Baltijos valstybių, o vartotojams tai reiškė mažesnes sąskaitas už elektros energiją. Tačiau didėja ir nerimo ženklų – valstybės parama naujoms gyventojų saulės elektrinėms ima slūgti.
Asociatyvi Tautvydo Levinsko nuotr.
Iš viso vietinė generacija pernai pagamino 73 proc. nuo viso elektros poreikio, rodo „Litgrid“ duomenys. Didelę dalį generacijos užtikrino AEI – Lietuvoje veikiančių saulės ir vėjo elektrinių įrengtoji galia viršija 5,5 GW. Tai yra 3,5 karto daugiau galios negu iškastinio kuro elektrinių. Palyginti, 2020 metais AEI pajėgumai sudarė tik 0,64 GW. Taigi, akivaizdu, jog augimas milžiniškas.
Daugėja hibridinių elektrinių
Naują etapą Lietuvoje apspindi ir kraštovaizdžio permainos – laukuose greta saulės elektrinių vis dažniau kyla vėjo jėgainės. Tai – ženklai, kad saulės elektrinių parkai jau pasiekė savo piką ir projektų vystytojai ima plėtoti hibridines elektrines.
Taip pat auga investuotojų susidomėjimas elektros energijos kaupimo įrenginių (BESS) galimybėmis. Kalbos apie perspektyvas ir kaupiklių valdymo strategijas vis aktyviau virsta realiais darbais, siekiant užsidirbti iš balansavimo paslaugų tinklo operatoriui ir iš kainų arbitražo didmeninėse rinkose.
Naujos krypties perspektyvą atskleidžia bendrovės „European Energy“ pavyzdys – Lietuvoje plėtojami strateginiai žaliosios energetikos projektai. Pernai vien šios įmonės projektai (du sausumos vėjo jėgainių parkai ir vienas saulės elektrinių parkas su integruota BESS saugykla) gavo 145 mln. eurų finansavimą iš bankų. Projektuose atsispindinti technologijų kombinacija žymi naują žaliosios transformacijos etapą ir stiprinamą atsinaujinančiosios energijos gamybos atsparumą.
Verta atkreipti dėmesį, kad Europos Komisiją konsultuojantys aukščiausio lygio ekspertai pabrėžia, jog būtent investicijos į energetikos ir kapitalo rinkas yra du geriausi būdai stiprinti Europos konkurencingumą. Mažesnėms energijos kainoms, konkurencingumui ir saugumui didžiausią dėmesį skiria ir Europos investicijų banko valdyba, šiuos prioritetus patvirtinusi Klimato banko veiksmų plano etapui (2026–2030 m.) ir padidinusi prisitaikymo prie klimato kaitos finansavimą iki 30 mlrd. eurų.
Kaupiklių projektai – vis patrauklesni
SEB banko skaičiavimais, artimiausiais metais pagal optimistinį scenarijų Baltijos šalyse gali būti pastatyta iki 6 GWh tiek atskirų baterijų parkų, tiek integruotų į hibridines elektrines. Tad kalbame apie daugiau kaip 1,5 mlrd. eurų siekiančias investicijas.
Kai kurios ES šalys šia kryptimi yra pažengusios toliau. Vertinant jų gerąją praktiką, technologijų ir įrenginių plėtra Lietuvoje padės subalansuoti elektros energetikos sistemą ir sumažinti nepastovios AEI gamybos įtaką elektros kainoms. Taigi, BESS komponentas yra galimybė sumažinti AEI projektų finansavimo riziką.
Praėjus metams, kai Lietuva nutraukė paskutinę energetinės infrastruktūros sąsają su Rusija, atsijungė nuo energetinio BRELL žiedo, balansavimo paslaugų poreikis išaugo. Kiti svarbūs veiksniai – didelis kainos kintamumas didmeninėje rinkoje, atpigusios baterijos ir prieinamumą gerinančios valstybės priemonės (APVA parama, ILTE paskolos) sukuria energijos kaupiklių projektams palankią aplinką.
Kalbant apie kainų kintamumą, jis pastebimas vien nagrinėjant valandinę minimalią ir maksimalią 1 MWh kainą „Nord Pool“ biržoje. Per vieną parą fiksuojamas kainų kintamumas Lietuvoje – vienas didžiausių ES.
Viena vertus, energetinė nepriklausomybė yra pergalė, o, antra vertus, nauji iššūkiai, mat gaminti nuostolingai niekas nenori.
Artimiausiu metu investicijos neišsikvėps
Pagal galiojantį Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, iki 2030 metų visa šalyje suvartojama elektros energija turėtų būti pagaminama iš atsinaujinančių išteklių. Jau dabar prie šio tikslo Lietuva labiausiai priartėja vasaros mėnesiais, kai išauga energijos iš AEI pasiūla. Nauda vartotojams yra akivaizdi: kuo didesnė dalis suvartojamos elektros energijos yra pagaminama vėjo ir saulės elektrinių, tuo mažesnė yra didmeninė elektros kaina rinkoje.
Tačiau tuo pat metu maža elektros kaina aptirpdo verslo grąžą – investuotojai vis garsiau kalba, jog 2027–2028 metais investicijų į naujus projektus srautas gali pastebimai atslūgti ir naujų saulės elektrinių projektų sumažės. Pagrindinės priežastys – didelis kainų kintamumas ir smarkiai nukrentančios kainos, kai energiją gausiai gamina vėjas ir saulė, taip pat – mažesnė paklausa negu prognozuota, didelis sistemos balansavimo poreikis ir kt.
Vis dėlto artimiausiu metu investicijos į elektros pajėgumų plėtrą išliks stabilios, rodo SEB banko analizė ir skaičiavimai. Remiantis skaičiavimais, per 2025–2028 metus iš viso Baltijos šalyse bus baigta statyti AEI projektų, kurių bendra įrengtoji galia turėtų viršyti 5 GW, o vertė sudaro 5,5 mlrd. eurų. Tad pajėgumai ir gamybos apimtys dar labiau padidės – bent 40 procentų, lyginant su 2025 metų rodikliais.
Taigi, po poros metų 70–80 proc. Baltijos šalyse suvartojamos elektros gali būti pagaminama švariai – iš AEI. Šis pasiekimas reikštų, kad Baltijos regionas taptų vienu iš žaliosios energetikos lyderių ES ir patektų į tą patį klubą su Danija, Švedija, Austrija, Portugalija.
Kol kas Lietuvos narystė žaliosios energetikos klube yra momentinė, atsispindinti vartotojų sąskaitose vasaros mėnesiais, kai išryškėja koreliacija tarp AEI generacijos ir elektros kainos, nusistovinčios vidutiniškai ties 20–30 EUR/MWh, kai saulės elektrinių indėlis būna didžiausias.
Bet žiemos mėnesiais AEI gaminamos energijos kaina perkopia 100 EUR/MWh, o tai – ne mažiau negu kainuoja gamyba elektrinėse, naudojančiose iškastinį kurą. Taip vėl atsiduriame arčiau Lenkijos. ES duomenys rodo, jog daug iškastinio kuro elektros gamybai naudojančios šalys, tokios kaip Lenkija, Čekija ar Vokietija, už elektrą moka daugiau. Lietuvos pozicija yra tarytum įsiterpia tarp šių šalių ir Skandinavijos valstybių, kuriose elektra gerokai pigesnė.
Namų darbai – ne tik apsibrėžti užmojį
Į kurią pusę pajudės Lietuva, priklausys nuo sprendimų ir pastangų pasiekti tiek konkurencingas elektros kainas pramonei, tiek paprastiems vartotojams. Be to, visuotinė elektrifikacija ir toliau didins elektros poreikį ateityje, nes elektra taps dominuojama energijos rūšimi. Savo ruožtu Europos Komisija laikosi pozicijos, jog AEI projektų skatinimui parankiausias yra CfD (angl. Contracts for Difference) modelis, kai tarifas fiksuojamas ir užtikrina stabilias pajamas gamintojams, o vartotojus apsaugo nuo kainų šuolių.
Lenkija praėjusių metų pabaigoje sėkmingai surengė CfD (110–120 EUR/MWh kainos) aukcionus trims jūrinio vėjo elektrinių parkų projektams, kurių bendra galia siekia 3,4GW. Tuo metu Lietuvoje antrasis jūrinio vėjo parko (700MW galios) projekto aukcionas su 126 EUR/MWh kaina neįvyko, o pirmasis jūrinio vėjo projektas buvo sustabdytas dėl, kaip teigiama, nepakankamos paklausos.
Kodėl Lenkijos modelis netinka Lietuvai? Mūsų kaimynės energijos gamyba palaiko anglimi kūrenamos elektrinės. Jos – ir taršios, ir brangios, tad ir elektra kainuoja daugiau negu Lietuvoje. Plačiu užmoju pastatyti jūrinio vėjo parkai Lenkijoje padės greičiau dekarbonizuoti elektros sektorių, o didelė ekonomika užtikrins stabiliai aukštą AEI elektros paklausą. Lietuvos ekonomika ir pramonės mastas yra gerokai mažesni negu Lenkijos, todėl ir elektros paklausa nėra tokia didelė bei stabili, kad galėtume taikyti identišką modelį.
Mūsų šalyje ir kitose Baltijos valstybėse, panašu, AEI sektorius išliks deficitinis. Net ir sparčiai augant AEI pajėgumams, išliks laikotarpių, kai vietinė generacija nepadengs viso elektros poreikio. Teoriškai ši situacija verčia kalbėti apie kainų šoko riziką laikotarpiais, kai paklausa smarkiai viršija vietinę generaciją. Rizika susiformuoja, kai sumažėjus elektros kainoms investicijos atslūgsta ir vėliau ima atsilikti, kai dėl elektrifikacijos pasiūla auga. Atsižvelgiant į šią perspektyvą, pirmiausia teks sutelkti dėmesį į pigiausius bei efektyviausius šaltinius ir suformuoti gamintojų pajamų stabilizavimo mechanizmą – padedantį suvaldyti projektų riziką ir kainą, taip pat – mažinantį elektros kainą didmeninėje rinkoje bei sąskaitas vartotojams.
Per penkerius metus Lietuvos AEI net kelis kartus padidinus pajėgumus, projektų plėtra atvėrė kelią pigesnei elektrai vasaromis, tačiau žiemos mėnesių iššūkiai rodo, kad šiuo metu verslas pereina į evoliuciją – investuoja į hibridines sistemas ir kaupiklius. Žvelgiant į ateitį iškyla akivaizdus poreikis sukurti gamintojų pajamas stabilizuojantį mechanizmą, kad ir pasinaudojant užsienio šalių patirtimi. Kitaip tariant, Lietuvos kelias į nuolatinę narystę žaliosios energetikos klube pareikalaus strateginės drąsos balansuoti tarp ambicijų ir rinkos realijų.
Komentaro autorius Tadas Jonušauskas, SEB banko Verslo bankininkystės tarnybos vadovas
