Šiuolaikiniuose konfliktuose nugalėtoją lemia ne šarvų storis, o tai, kiek kainuoja sunaikinti priešo techniką. Jungtinių Valstijų armija pradėjo bandyti taktiką, kai į ataką siunčiamas ne vienas aparatas, o visas būrys autonominių robotų. Tai keičia ne tik ginkluotės panaudojimą, bet ir visą kovos filosofiją.
Šiuolaikiniuose konfliktuose nugalėtoją lemia ne šarvų storis, o tai, kiek kainuoja sunaikinti priešo techniką. Pasirodė, kad net paprastas dronas su mažu užtaisu gali paralyžiuoti milijonus kainuojantį tanką. Ši realybė paskatino kariuomenes ieškoti visiškai naujų sprendimų.
Jungtinių Valstijų armija žengė dar toliau ir pradėjo bandyti taktiką, kai į ataką siunčiamas ne vienas aparatas, o visas būrys autonominių robotų. Tai keičia ne tik ginkluotės panaudojimą, bet ir visą kovos filosofiją.
Bandymų metu analizuojama, kaip toks robotų „spiečius“ gali neutralizuoti klasikinius šarvuotus pabaisas. Tai tampa esminiu klausimu, nes brangūs tankai gali tapti lengvu grobiu pigioms, masiškai kuriamoms mašinoms.
Naujojo požiūrio laboratorija „xTechOverwatch“
Spalio pabaigoje Teksase įvyko renginys „xTechOverwatch“, kur susirinko keturios dešimtys komandų iš gynybos ir akademinės aplinkos. Kiekviena jų pristatė savo autonominę sistemą, pasirengusią realiems bandymams.
Ypač išsiskyrė robotas „FireAnt“, sukurtas įmonės „Swarmbotics AI“. Jis projektuotas tam, kad galėtų veikti grupėmis ir atakuoti šarvuotą techniką koordinuotais veiksmais. Tai pirmas kartas, kai tokio tipo įrenginiai tikrinami kaip integruota taktika.
Programa siekia pakeisti ginkluotės įsigijimo modelį. Užuot laukę dešimtmetį dėl milžiniško projekto, kariškiai nori veikiančių prototipų, kuriuos galima iškart jungti prie kariuomenės struktūrų. Šis metodas pagreitina inovacijų tempą.
Kaip veikia „FireAnt“ robotų spiečius?
Įsivaizduokime kareivį, kuris nešaudo pats, o valdo dešimtis mažų robotų sėdėdamas saugiame nuotolyje. Jis mato kelias dešimtis kamerų, o algoritmai patys paskirsto užduotis tarp mašinų. Viena seka taikinį, kita apeina iš šono, o trečia priartėja su užtaisu.
Taip dirba programinė įranga, kuri sumažina žmogaus įsitraukimą ir apsaugo karius nuo tiesioginio kontakto su pavojumi. Tai nauja karo valdymo logika, kurioje žmogus tampa ne vykdytoju, o prižiūrėtoju.
Robotai nebrangūs, todėl jų praradimas nėra reikšmingas. Net sunaikinus kelias mašinas, kitos tęs misiją. Tai iš esmės keičia jėgų pusiausvyrą, nes milijonus kainuojantis tankas tampa pažeidžiamas pigioms ir gausioms sistemoms.
Pranašumas prieš tankų apsaugos sistemas
Šiuolaikiniai tankai turi aktyvios gynybos sistemas, kurios numuša pavienius sviedinius. Tačiau jos nėra pritaikytos kovoti prieš dešimtis taikinių vienu metu. Robotų spiečiai šią gynybą paverčia neveiksminga.
Iš finansinės perspektyvos tai akivaizdi nauda. Kelių robotų praradimas yra nedidelė kaina už rimtą žalos padarymą priešo tankui. Todėl tokia taktika tampa strategiškai labai patraukli.
Toks požiūris keičia doktriną. Reikia kitaip planuoti maršus, logistinius kelius ir šarvuotųjų dalinių apsaugą. Tai priverčia permąstyti karo veiksmų struktūrą nuo pat pagrindų.
Artėjantys pokyčiai kariuomenėse
Iš keturiasdešimties komandų atrinkta dvidešimt, kurios toliau dirbs su kariuomene ir testuos sistemas iki dvidešimt septintų metų vasaros. Tikslas yra realiai integruoti robotus į dalinius, o ne palikti juos kaip teorinius projektus.
Tokios sistemos gali išgelbėti karius, nes į pavojingiausias vietas siunčiami robotai, o ne žmonės. Tai žingsnis į ateitį, kurioje autonominės mašinos tampa pagrindine puolimo priemone.
Karinė arena sparčiai keičiasi. Laimi ne tas, kas turi didžiausią tanką, o tas, kas turi išmanesnius ir greičiau pritaikomus sprendimus. Autonominiai spiečiai gali tapti nauju kovos standartu.
