Orbitoje įrengti didžiuliai saulės energijos ūkiai nebėra tik mokslinė fantastika. Šią savaitę Europos kosmoso agentūra tikriausiai patvirtins trejus metus truksiantį tyrimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar tokie ūkiai galėtų veikti ir būti ekonomiškai efektyvūs. 
Orbitoje įrengti didžiuliai saulės energijos ūkiai nebėra tik mokslinė fantastika. Šią savaitę Europos kosmoso agentūra tikriausiai patvirtins trejus metus truksiantį tyrimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar tokie ūkiai galėtų veikti ir būti ekonomiškai efektyvūs.
Įgyvendinti šią daugiau nei penkiasdešimt metų gyvuojančią idėją iki šiol buvo per sunku ir per brangu. Situaciją pakeitė daugkartinio naudojimo raketos ir kitos privataus sektoriaus sukurtos naujovės, sumažinusios paleidimo į kosmosą kainą.
Taip pat padaryta pažanga statant robotus orbitoje ir sukurta technologija, leidžianti belaidžiu ryšiu perduoti elektrą iš kosmoso į Žemę. Bus siekiama išsiaiškinti, ar šie pokyčiai reiškia, kad dabar jau įmanoma patikimai ir pigiai turėti saulės energiją tiesiai iš kosmoso. Ten ją surinkti galima daug efektyviau, nes nėra nei nakties, nei debesų.
Mokslininkai optimistiški – potencialo yra – tereikia suprasti technologinį kelią. Jungtinės Valstijos, Kinija ir Japonija taip pat yra pažengusios į priekį saulės energijos surinkimo orbitoje lenktynėse ir netrukus turėtų paskelbti savo planus. Jungtinėje Karalystėje įsteigta bendrovė „Space Solar“ per šešerius metus žada pademonstruoti energijos perdavimą iš kosmoso, o per devynerius metus ją tiekti komerciniais tikslais.
Pasak VGTU Antano Gustaičio aviacijos instituto mokslininko Bronislavo Razgaus, saulės energija galėtų lengvai patenkinti visus žmonijos energetinius poreikius. „Žemę pasiekia tiek saulės energijos per valandą, kiek žmonės išnaudoja energijos iš viso per metus“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Svarbi valanda“ kalbėjo mokslininkas.
Vis dėlto siekius jau per ateinantį dešimtmetį pradėti komercinius saulės energijos ūkius jis vertina skeptiškai.
„50 metų apie tai kalbama, kodėl iki šiol dar niekas nepadarė? Kas dešimt metų atliekamos studijos to paties dalyko ir visada prieinama prie tos pačios išvados: kad techniškai tai yra įmanoma, bet ekonomiškai ne“, – sakė B. Razgus.
Vis dėlto, pasak jo, naujausi kosmoso technologijų pasiekimai šią ribą artina vis labiau.
„Bet tiksliai atsakyti į šį klausimą dar niekas negali. Kaip ir visos didelės kosmoso misijos, viskas daroma mažais žingsneliais. Iš pradžių reikia kažką mažo pakelti į orbitą, išsimėginti, kiek galios galima pageneruoti, pristatyti ir tada jau žiūrėti“, – sakė jis.
Saulės ūkiai arčiau Žemės
Saulės ūkiai greičiausiai būtų statomi Žemės orbitoje, kaip geostacionarūs palydovai, tai yra, jie skrietų maždaug 40 tūkst. km aukštyje virš to paties taško Žemės paviršiuje ir galėtų į jį perduoti surenkamą energiją.
Pasak B. Razgaus, šiuo metu svarstomos dvi technologijos, kaip ši energija būtų perduodama iš orbitos į Žemę. Pirmoji ir geriau išbandyta technologija – mikrobangomis. Šiuo metu mikrobangos yra naudojamos radijo ryšiui, tačiau jomis galima perduoti ir energiją.
Kita galima technologija – surinktą saulės energiją perduoti koncentruotu lazerio spinduliu.
Pasak B. Razgaus, mikrobangų technologijos jau yra bandomos ir pasiekti neblogi efektyvumo rodikliai perduodant energiją kelių kilometrų atstumu.
Vis dėlto dar reikia išbandyti perdavimą didesniais atstumais. „Kad didesnius atstumus būtų galima pasiekti, reikia iškelti kažką į kosmosą, generuoti ir bandyti perduoti į Žemę“, – sakė mokslininkas.
Priimti didelius energijos kiekius iš kosmoso reikėtų ir gausios infrastruktūros Žemėje.
„Perduoti 2 GW energijos – maždaug kaip vienas Ignalinos atominės elektrinės reaktorius – ant žemės reikėtų maždaug 3x3 km ploto antenų. Tai visgi didelis plotas“, – paaiškino B. Razgus.
Dėl to siūloma saulės energijos ūkių antenų parkus statyti ten, kur jau išplėtota infrastruktūra – pavyzdžiui, jūroje, kur jau stovi vėjo jėgainių parkai.
