Lietuva Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje išsikėlė ambicingą tikslą – iki 2050 metų pagaminti 100 proc. reikalingos elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių. Tačiau kokią vietą valstybės strategijoje užims vėjo energetika? 
Remiantis Europos Komisijos (EK) pateiktais duomenimis, 2020 m. pabaigoje vėjo jėgainių elektros energijos pajėgumai siekė 210GW, t.y. 14 proc. Europos Sąjungai (ES) reikalingos elektros. Ši viena kertinių žaliojo kurso energetikos sričių Europoje vystosi ir plečiasi itin sparčiai. Lietuva Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje išsikėlė ambicingą tikslą – iki 2050 metų pagaminti 100 proc. reikalingos elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių. Tačiau kokią vietą valstybės strategijoje užims vėjo energetika?
Tautvydo Levinsko nuotr.
Lietuvos klimato ypatybės ir elektros tinklų ribotumas
Lietuvos klimatas nors ir vėjuotas, bet neprilygsta stipriems vėjams, vyraujantiems Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Kyla klausimas, ar Lietuva turi pakankamą potencialą vėjo energetikai plėtoti? Ar vėjo tankio galia nesumažės?
Klimatologai, sekdami vėjo pokyčius meteorologinėse stotyse, teigia, kad keičiantis klimatui, nėra pastebėta, kad kistų vidutinis vėjo greitis. „Kartais nugirstame pasakymų, kad dėl klimato kaitos gali susilpnėti vėjai Lietuvoje, tačiau tokių tendencijų nėra fiksuojama. Tam tikrose vietose nustatomi vėjo greičio susilpnėjimai dažniausiai susiję su aplinkos pokyčiais šalia meteorologinių stočių (pvz., išvešėję medžiai gali užstoti vėją). Nepaisant to, vėjo stiprumas Lietuvoje išlieka pastovus“, – sako Vilniaus universiteto Geomokslų instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Justinas Kilpys.
Klimatologo J. Kilpio teigimu, stipriausi ir pastoviausi vėjai vyrauja apie 90 km besitęsiančiame jūriniame ruože – nuo Klaipėdos iki Plungės ir Telšių regionų. Mokslininkai, tyrinėjantys klimato ypatybes, teigia pastebintys, kad pajūryje ištisus metus, nepaisant besikeičiančių sezonų, vėjo galios tankis yra didesnis, negu likusioje Lietuvos dalyje.
Vis tik palankus klimatas šiose vietovėse nereiškia sklandžios vėjo jėgainių plėtros. Anot J. Kilpio, aktyviausioje vėjo galios zonoje – pajūryje, nemažą dalį užima saugomos teritorijos ir kurortai. Taigi vietos vėjo energijai plėtoti nėra tiek daug, kiek norėtųsi.
Mokslininko teigimu, Lietuvoje yra ir kitų vietovių, kuriose vėjo potencialas yra pakankamas vystyti šią energetikos rūšį. Palankios sąlygos vyrauja pietryčių Lietuvoje, aplink Nemuno vidurupį išsidėsčiusiuose miestuose: Kybartuose, Jurbarke, Tauragėje. Taip pat stipresnių vėjų galime aptikti ir Vilniuje, Varėnoje bei Utenoje.
Vilniaus TECH universiteto prof. dr. Voitech Stankevič antrina, kad Lietuvoje vėjo energijos ištekliai yra didžiausi kelių dešimčių kilometrų pajūrio ruože, o žemyninėje dalyje vėjingumo sąlygos ne tokios palankios. Tačiau, vėjo energetikos plėtrai vėjo greitis pakankamas ir šalies vidurio, šiaurės bei pietų regionuose. „Be to, dar neišnaudotos visos galimybės statyti vėjo parkus jūroje. Pavyzdžiui „Orlen“ grupė jau turi licenciją, leidžiančią Baltijos jūroje statyti vėjo jėgainių parką, kurio galia – iki 1200 MW“, – teigia V. Stankevič.
Kaip Lietuvos klimato ypatybės atrodo kitų Europos šalių, plėtojančių vėjo energetiką, kontekste? Kaip teigia J. Kilpys, vėjo galia Lietuvoje, nors ir silpnoka, tačiau pasižymi stabilumu, o lyginant su vėjo jėgainėmis garsėjančia Danija, sąlygos atrodytų panašios.
„Vėjo greitis Lietuvoje, jei lygintume su stipriais vėjais, vyraujančiais pavyzdžiui Škotijoje yra silpnokas. Norvegijoje taip pat vyrauja stiprūs vėjai, tačiau kalvotos vietovės neretai juos užstoja. O Lietuvoje neturime stūksančių kalnų, todėl nors ir palyginti silpnesnė vėjo galia yra stabili ir pastovi“, – sako J. Kilpys ir priduria: „Danijoje vėjo greičio reikšmės yra panašios, kaip Lietuvoje. Taip pat turime beveik tokius pačius Baltijos jūros resursus, tačiau esame net gi palankesnėje pozicijoje, nes Lietuvoje turime kur kas mažesnį gyventojų tankį nei Danijoje bei potencialiai daugiau vietos vėjo jėgainių statybai sausumoje“.
Vertindamas ES Žaliojo kurso įgyvendinimo planuose numatytus tikslus energetikos sektoriui, J. Kilpys teigia manantis, kad Lietuva turi priimti juos kaip būtinybę, stengtis įgyvendinti ES strategijoje užsibrėžtus tikslus ir pereiti prie 100 proc. atsinaujinančių energetikos šaltinių.
„Šie tikslai yra savalaikiai ir realistiški, jeigu rimtai galvojame apie klimato kaitos mažinimą. Jų įgyvendinimas – tik vadybinės ir politinės valios klausimas“, – pabrėžia J. Kilpys.
Tačiau mokslininkas V. Stankevič atkreipia dėmesį, kad vėjo energetika yra kompleksinė ir vėjo ištekliai yra tik vienas dedamasis. Kitas svarbus veiksnys vėjo energetikos plėtrai vystyti – vėjo jėgainių prisijungimo galimybės prie elektros tinklo.
Anot V. Stankevič, vakarinėje Lietuvos dalyje elektros tinklo galia beveik išnaudota, todėl vėjo energetikos plėtra siejama su dar nepanaudotu vidurio ir šiaurės Lietuvos potencialu. „Jūrinių vėjo parkų prijungimas galimas tik iš esmės išplėtus perdavimo tinklą. Jūriniams vėjo parkams prijungti prie elektros tinklo reikalinga nauja 330 kV pastotė ir dvi naujos 330 kV linijos“, – sako mokslininkas.
Norint išplėsti elektros pralaidumą vystant vėjo jėgaines, reikalingos didelės investicijos į elektros perdavimo ir skirstomuosius tinklus. „Šiuo metu Lietuvos elektros energetinę sistemą galima integruoti ne daugiau kaip 1000 MW suminės galios vėjo elektrinių (500 MW papildoma galia prie esamos 500 MW VE kvotos)“, – teigia V. Stankevič.
ES tikslai Lietuvos nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje
Pasauliniam klimatui vis šylant ES valstybės narės įsipareigojo iki 2050 m. pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos ir sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki nulio. EK vizija apima beveik visas politikos bei ekonomikos sritis ir yra tiesiogiai susijusios su Paryžiaus susitarime numatytų tikslų įgyvendinimu, kurių svarbiausias – kad klimato atšilimas neviršytų 1,5 laipsnio.
ES siekdama įgyvendinti žaliojo kurso tikslus, elektros gamyboje privalės iki 2050 m. 100 proc. elektros energijos išgauti iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Taigi, palaipsniui vis didesnę reikšmę įgis vėjo jėgainių plėtra bei jų pagaminamas elektros energijos kiekis.
Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyta, kad iki 2030 metų ne mažiau kaip 45 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros energijos bus pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių ir sudarys ne mažiau kaip 7 TWh. Tačiau, pasak Energetikos ministerijos specialistų, atsižvelgiant į sparčias technologijų vystymosi tendencijas, tikėtina, kad vėjo jėgainėse galėtų būti išgaunama ne mažiau nei 53 proc. elektros energijos.
Vertinant 2050-iems keliamus tikslus, manoma, kad amžiaus viduryje elektros energija iš atsinaujinančių energijos išteklių sudarys 100 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros energijos ir sudarys ne mažiau kaip 18 TWh.
Siekiant tvaraus strategijoje numatytų tikslų įgyvendinimo, pasak Energetikos ministerijos specialistų, ilgainiui vėjo jėgainių parkuose turėtų būti pagaminama daugiau nei 50 proc. Lietuvai reikalingos elektros energijos. Be to, pabrėžiama, kad bus siekiama išlaikyti esamus elektros energijos gamybos pajėgumus, juos modernizuoti ir diegti naujus. Taip pat taikyti finansines ir nefinansines paskatos priemones.
Šiandienos pajėgumai ir ateities projekcijos
Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos (LVEA) duomenimis, šiuo metu Lietuvoje veikia 23 vėjo jėgainių parkai, kurių galia siekia 480 MW, o skaičiuojant ir pavienes vėjo elektrines iš viso instaliuota 534 MW galios elektrinių, ir kiekvienais metais šis skaičius tik auga. Pasak LVEA direktoriaus A. Radavičiaus, nuo 2010 m. Lietuvoje veikiantys vėjo elektrinių parkai gana nuosekliai didino per metus pagaminamos elektros energijos kiekį.
Energetikos ministerijos turimais duomenimis, 2019 m. vėjo elektrinės pagamino 1,453 TWh elektros energijos, o 2020 m. perdavimo sistemos operatoriaus duomenimis, – 1,544 TWh. Tai yra rekordinis elektros energijos kiekis, pagamintas vėjo mūsų šalyje.
„Tai, kad vėjo elektrinių pagamintas elektros energijos kiekis išaugo 5 proc., nulėmė pirmą ir paskutinį metų ketvirtį vyravę vėjuoti orai bei nuolat augantis vėjo elektrinių techninis patikimumas“, – augimo tendencijas komentuoja A. Radavičius.
Nepaisant augimo, Energetikos ministerijos specialistų teigimu, vėjo elektrinių pagamintos elektros energijos bendroje elektros energijos gamyboje dalis 2019 m. sudarė – 40 proc., o 2020 m. – 30 proc. visos šalies vietinės elektros energijos generacijos. 10 proc. mažėjimą, tikėtina, nulėmė kitų elektros energijos gavybos šaltinių produktyvumo augimas.
LVEA duomenimis, šiuo metu nauji vėjo elektrinių parkų projektai vystomi daugiau nei dešimtyje Lietuvos savivaldybių, jų galia kartu sudėjus siekia daugiau kaip 800 MW.
Vertinant vėjo energetiką ilgalaikėje perspektyvoje, pasak A. Radavičiaus, jau 2030 metais vėjo jėgainių pagaminamos energijos kiekis turėtų būti maždaug tris kartus didesnis nei šiuo metu. „Reikšmingos įtakos Lietuvai siekiant atsinaujinančios energetikos tikslų turės ir vėjo energetikos plėtra jūroje, – teigia LVEA vadovas.
Energetikos ministerijos vertinimu, bendra naujų vėjo elektrinių įrengtoji galia 2020–2030 m. laikotarpiu galėtų padidėti iki 1322 MW. „Vėjo energija ir toliau išliks pagrindiniu elektros energijos gamybos ištekliu ir generuos nemažiau kaip 70 proc. visos elektros energijos“, – sako Energetikos ministerijos specialistai.
Siekiant užtikrinti Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos įtvirtintus tikslus ypač perspektyvus yra Baltijos jūros vėjo jėgainių projektas, tačiau jo darbai tėra pradinėje stadijoje. Komentuodama šį projektą, Energetikos ministerija pažymi, kad šiuo metu Vyriausybė nustatė Lietuvos jūros teritorijos dalį, kurioje tikslinga organizuoti konkursą atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių plėtrai ir eksploatacijai.
Numatyta, kad elektrinės Baltijos jūros teritorijoje bus statomos beveik 30 km atstumu nuo kranto ir iki 2030 m. planuojama įrengti iki 700 MW galios vėjo elektrinių parką. Taip pat šiuo metu Seime svarstomi įstatymų projektai dėl paramos jūrinėms elektrinėms reglamentavimo.
Be to, Energetikos ministerijos specialistų teigimu, vertinant ateities projektų perspektyvas, tikėtina, kad 2020–2030 m. vėjo ir saulės energijos sektorių investicinis patrauklumas augs dėl jų ekonominio patrauklumo ir paprasto įrengimo.
Tačiau LVEA pastebi, kad susiduriama su ne vienu vėjo energetikos plėtrą stabdančiu veiksniu. Asociacijos prognozės nėra tokios optimistiškos. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad dauguma didesnių projektų plėtojami komerciniais pagrindais, be valstybės paramos ir skatinimo.
„Sausumos vėjo energetikos plėtra stagnuoja. Laukiamo proveržio kol kas nematyti ne tik sausumos, bet ir jūrinės vėjo energetikos plėtroje. Dėl stringančios valstybės politikos atsinaujinančių išteklių energetikos atžvilgiu, Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje įtvirtinti tikslai gali būti neįgyvendinti, – mano A. Radavičius.
Projektų vystytojų iššūkiai
Siekiant įgyvendinti Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje užsibrėžtus uždavinius kyla kliūčių. LVEA direktorius A. Radavičius išskyrė aktualiausias problemas, stabdančias vėjo jėgainių plėtrą Lietuvoje, į kurias siūlo atkreipti dėmesį ir Vyriausybei.
Vienas esminių kliuvinių – skatinimo priemonių apkarpymas didesniems vėjo jėgainių projektams. Pasak A. Radavičiaus, neseniai įtvirtinti teisės aktų pakeitimai, numato, kad pagamintam ir planuojamam pagaminti elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių kiekiui perkopus įstatymuose numatytą 5TWh ribą, naujiems gamintojams skatinimo priemonės nebebus taikomos (išskyrus gaminančius vartotojus). Taip pat A. Radavičiaus teigimu, Vyriausybė nebenumato naujų aukcionų dėl skatinimo kvotos paskirstymo.
Atsižvelgiant į tai, atsinaujinančios energetikos projektai galės būti vystomi tik komerciniais pagrindais ir, anot A. Radavičiaus, tokie pokyčiai nebūtinai užtikrins galimybę Lietuvai įgyvendinti Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje įtvirtintus tikslus.
Dar viena iš problemų, su kuria tenka susidurti projektų vystytojams, statantiems naujas vėjo elektrines, yra susijusi su mokestine aplinka. „Plėtojant didesnį vėjo elektrinių parką, vien mokestis už leidimus pervežti vėjo turbinas šalies teritorijoje, neskaičiuojant logistikos kaštų, gali siekti milijoną eurų. Lietuvoje taikomas mokestis tam tikrais atvejais, lyginant su aplinkinių valstybių (Latvijos, Estijos, Lenkijos ar Vokietijos) praktika, yra net dešimt kartų didesnis. Todėl gali būti laikomas neproporcingai dideliu ir nulemti mažesnį šalies konkurencingumą“, – sako A. Radavičius.
Be to A. Radavičiaus teigimu, diskusijų kelia ir savivaldybių taikoma praktika vėjo energetikos projektus apmokestinti maksimaliu, 3 proc., nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Kuris įprastai taikomas, kaip sankcija, apleistam ir nenaudojamam turtui.
Norėdami išspręsti minėtas problemas ir sukurti kuo palankesnę aplinką žalios energetikos plėtrai, LIVEA Vyriausybei įteikė siūlymų paketą, jų manymu, padėsiantį siekti Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje užsibrėžtų tikslų.
