2020 metais Kinija planuoja skrydžio į Marsą programos startus, rengiasi atgabenti grunto iš Mėnulio, užbaigti „BeiDou“ navigacijos palydovų sistemą, ir atlikti kosminių tyrimų už orbitos ribų pilotuojamos raketos nepilotuojamus bandymus. Didele dalimi tai yra Rusijos ir JAV pasiekimų pakartojimas, tačiau atsipalaiduoti neverta, ir štai kodėl…
2020 metais Kinija planuoja skrydžio į Marsą programos startus, rengiasi atgabenti grunto iš Mėnulio, užbaigti „BeiDou“ navigacijos palydovų sistemą, ir atlikti kosminių tyrimų už orbitos ribų pilotuojamos raketos nepilotuojamus bandymus. Didele dalimi tai yra Rusijos ir JAV pasiekimų pakartojimas, tačiau atsipalaiduoti neverta, ir štai kodėl…
 Sunkioji raketa „Long March 5“ Kinijos Wenchang kosmodrome. © „Wikimedia Commons“ |
|---|
Kinija per pastaruosius du metus įsiveržė į lyderius pagal iškeliamų į orbitą raketų skaičių ir 2020-ais tempo lėtinti nežada. Tačiau jeigu „SpaceX“ bent iš dalies įgyvendins ambicingus „Starlink“ plėtros planus, tikėtina, kad pirmą vietą šiais metais užims JAV.
Kinija kosmoso įsisavinimo nelėtina. 2020 metais šalis planuoja savo pirmos tarpplanetinės kosmoso programos startus – skrydžio į Mėnulį, rengiasi atvežti Mėnulio grunto mėginius, užbaigti navigacinių palydovų sistemos „BeiDou“ kūrimą, pradėti nuosavos daugkartinio naudojimo raketos, galinčios vertikaliai nuleisti panaudotą pirmąją pakopą, bandymus, ir be pilotų išbandyti pilotuojamas raketas, skirtas tyrinėjimams už Žemės orbitos ribų.
Didžioji šių planų dalis – tik pakartojimas to, ką Rusija ir JAV jau realizavo. Tačiau kai kuriuos iš jų galima vadinti pirmosiomis lyderiavimo paraiškomis prieš Rusiją ir užtikrintą antrą vietą tarp pagrindinių kosminių valstybių.
Orbitinių startų lyderis
Kinijos aerokosminė mokslo ir technologijų korporacija – pagrindinis Nacionalinės kosmoso valdybos rangovas – planuoja per šiuos metus atlikti daugiau nei 40 raketų paleidimų, kuriais į orbitą bus iškelta maždaug 60 įvairių aparatų.
Per praėjusius du metus Kinija atliko daugiau startų, nei bet kuri kita pasaulio šalis: 2019 metais – 34 (iš jų du nesėkmingi), 2018 metais – 39 (iš jų vienas nesėkmingas). JAV pernai į orbitą pasiuntė 34 raketas (2018 m. – 27), Rusija – 19 (25), įskaitant startus Prancūzijos Gvianoje, drauge su Europos „Arianespace“. Likusiame pasaulyje atlikti dar 20 (13) startų: Indijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje. Nesėkmingus bandymus atliko Iranas. Suborbitinių paleidimų į kosmosą šiuose skaičiuose nėra.
Lig šiol Kinija daugiausiai atlikdavo gan nedidelių krovinių kėlimą – telekomunikacijos ir stebėjimo palydovų – ir dėl to nusileidžia JAV ir Rusijai pagal iškeltą į orbitą naudingą svorį. Vystantis elektronikai, orbitinių paleidimų rinkoje stebima vienos raketos iškeliamų naudingų krovinių svorio mažėjimo ir skaičiaus didėjimo tendencija, dėl to auga komercinė mažų raketų paklausa, o Rusija nuo šios tendencijos veikiau atsilieka.
Iki birželio Kinija planuoja užbaigti GPS (JAV), GLONASS (RF) ir Galileo (ES) navigacinių sistemų analogo – „BeiDou“ sistemos kūrimą. Šios Kinijos sistemos palydovų grupėje jau yra daugiau nei 35 palydovai, palyginimui, GPS jų yra 31, o GLONASS – 24. Kinija savo navigacijos sistemą jau plačiai naudoja mažiausiai 30 šalių, vykdydama globalią infrastruktūrinių projektų programą „Viena juosta – vienas kelias“ 152-iems pasaulio šalims, apjungiančiai Kinijos valstybinę iniciatyvą „Ekonominė juosta Šilko kelias“ ir „Jūrinis šilko kelias“.
Šią vasarą Kinijoje prasideda Marso misija. Iš pradžių programa buvo vystoma kartu su Rusija, tačiau rusų tarpplanetinei stočiai „Phobos-Grunt“ su kinų mikropalydovu „Yinghuo-1“ 2011 metais nesugebėjus išskrieti iš orbitos apie Žemę, Kinija pradėjo ją vystyti savarankiškai. Pagal šią programą, prie Maro bus nusiųsta automatinė orbitinė stotis ir nuleidžiamas aparatas, kuris turės minkštai nuleisti marsaeigį.
Be to, Kinija 2020 metais planuoja atlikti „Chang'e 5“ misiją – iškelti ir nusiųsti į Mėnulį aparatą „Chang'e 5-T1“, o paskui – pirmą kartą savo šlies istorijoje – grąžinti jį Žemėn su 2 kg mėnulio grunto ir uolienų pavyzdžių.
Visos šios misijos vienaip ar kitaip kartoja ir kartais praplečia tai, ką jau atliko SSRS, JAV, ES ar, tarkime, Indija. SSRS ir JAV leido kosminius aparatus ir daugiau ar mažiau sėkmingai tupdė juos Mėnulyje ir Marse, savo darbą atliko sovietiniai mėnuleigiai ir amerikietiški marsaeigiai, o Indija už maždaug $ 75 mln. realizavo pigiausią tarpplanetinę misiją žmonijos istorijoje ir dabar turi automatinę stotį, besisukančią apie Marsą. Daugelio JAV pasiekimų – tarp kurių tolimojo kosmoso tyrimai ir išsilaipinimas Mėnulyje – lig šiol nesugebėjo pakartoti nė viena pasaulio šalis, o Rusija tapo vienintele šalimi, palaikančia užsirekomendavusias technologijas ir gamybos linijas, užtikrinančias žmonių siuntimą į artimąjį kosmosą.
Tikėtina, kad šiais metais JAV perims startų lyderystę ir radikaliai padidins palydovų Žemės orbitoje skaičių. Vien jau „SpaceX“ kompanija planuoja atlikti ~30 paleidimų,kurių didžioji dalis susijusi su interneto prieigą užtikrinsiančios „Starlink“ grupės 720 palydovų iškėlimu. Per pirmąjį šių metų startą, įvykusį sausio 7 dieną, „SpaceX“ į orbitą iškėlė 60 palydovų, taip padidindama grupę iki 182 aparatų. Iš visų į orbitą iki šio dešimtmečio vidurio turėtų būti iškelta 12 tūkstančių šios privačios programos palydovų. Programos vertė maždaug $ 10 milijardų, ir „SpaceX“ tuo metu planuoja gauti po $ 30 milijardų kasmet už plačiajuočio interneto prieigos paslaugas, kai tuo tarpu kompanijos pajamos už krovinių gabenimą į orbitą, planuojama, sieks $ 5 milijardus.
Tačiau kai kuriais parametrais Kinija ima lenkti Rusiją – kosmosui išleidžia daugiau ir ne tik atlieka daugiau orbitinių startų, bet ir turi daugiau veikiančių palydovų. Iš dabar orbitoje esančių daugiau nei 2 tūkstančių veikiančių palydovų, >40 % priklauso JAV, ~15 % Kinijai ir 7–8 % Rusijai.
Kiek seniau nei prieš metus Kinija tapo pirmąja šalimi, nutupdžiusia kosminį aparatą tolimesnėje Mėnulio pusėje. Šiems metams Kinija planuoja atlikti pirmuosius raketos-nešėjos „Changzheng-8“ („Didysis žygis“) bandymus, kuri, kaip ir „SpaceX“ kompanijos „Falcon 9“, turėtų būti iš dalies daugkartinio naudojimo ir galės pigiau kelti naudingus krovinius į heliosinchroninę orbitą. Ši raketa turėtų smarkiai sumažinti naudingo krovinio iškėlimo į orbitą savikainą, kas turėtų pastebimai sutvirtinti Kinijos pozicijas komercinių skrydžių rinkoje, konkuruojant su „SpaceX“, ir stumtelėti „Roskosmos“.
Karinis civilinis lydinys
Dar neseniai Kinijoje kosmosu užsiėmė du valstybiniai koncernai: Kinijos aerokosminė mokslo ir pramonės korporacija, bei Kinijos aerokosminė mokslo technologijų korporacija. Tačiau monopolinę savo padėtį jos jau ima prarasti.
Kinijos vyriausybės vykdoma privačių kompanijų palaikymo šalies karinio-pramoninio komplekso vystymui programa vadinama 军民融合 (~„karinis-civilinis lydinys“). Pagrindinis šios programos siekis – geresni ir efektyvesni gamybos rezultatai, padedant privačioms kompanijoms vystyti dvigubos paskirties technologijas tokiose sferose kaip informacinės technologijos ir robototechnika. Tokios programos vykdomos jau ilgiau nei porą dešimtmečių, ir didžiausi Kinijos pasiekimai per pastaruosius kelis metus, naudojant šį būdą – aerokosminėje pramonėje.
2016 metų pradžioje „karinis civilinis lydinys“ buvo paskelbtas nacionalinės strategijos dalimi, o kosmosas paskelbtas kertine „cziun minj žun he“ šaka. 2017-ųjų pradžioje Kinijos kariškiai pirmą kartą išslaptino daugiau nei 3 tūkstančius karinių technologijų patentų tūkstančių. Vos per kelis metus šalyje radosi pirmieji startuoliai, vystantys orbitinių paleidimų, mikro- ir nanopalydovų, specialiųjų komponentų gamybos, palydovinių interneto ir navigacijos paslaugų tiekimo galimybes. Kai kurie iš jų stipriai priklauso nuo valstybinio finansavimo – tiek centrinės, tiek ir regionų valdžios, besidominčios naujų atšakų vystymu. Kitų veikla savarankiškesnė ir nukreipta į komercinės veiklos efektyvumą.
Tokios kompanijos, kaip „Zhuhai Orbita Aerospace Science and Technology“, „Beijing Galaxy Space Internet Technology“, „Commsat“, „Changguang Satellite Technology“ ir „Spacety“, kuria nedidelius palydovus Žemės paviršiui fotografuoti ir rinkti duomenis.
2018 metų spalį Pekine įsikūrusi kompanija „LandSpace“ atliko pirmąjį privatų raketos paleidimą, tačiau kietojo kuro raketa „Zhuque-1“ naudingo krovinio į orbitą iškelti nepavyko.
2016 metais įkurta „i-Space“ atliko pirmąjį nuosavos kūrybos raketos startą pernai liepą: „Hyperbola-1“, kurios maksimali naudingo krovinio masė yra 300 kg, į žemąją Žemės orbitą iškėlė du palydovus. Tai buvo vienkartinio naudojimo raketa, tačiau vėlesnė jos versija „Hyperbola-2“ iš dalies bus daugkartinio naudojimo.
Rugpjūtį kita privati Kinijos kompanija – „LinkSpace“ – sėkmingai išbandė savo raketą, – bandomojo skrydžio metu ji pakilo į 300 metrų aukštį, išsilaikė tokioje pozicijoje minutę ir sveika nusileido ant žemės. Nors tokie pasiekimai, lyginant su amerikiečių „SpaceX“, atrodo kukliai, derėtų atminti: Kinijos kompanija buvo įkurta kiek seniau nei prieš 5 metus, kai tuo tarpu „SpaceX“ – daugiau nei 17, be to, tas bandomasis skrydis kinų raketai buvo vos trečias.
Jų pasiekimai unikalūs tuo, kad šios kompanijos vystėsi be kitų šalių pagalbos, kitaip, nei, tarkime, valstybinės korporacijos, kurios savo veiklos pradžioje kopijavo sovietinius ir rusiškus kūrinius.
Ir nors privataus sektoriaus dalis kosminėje Kinijos veikloje vis dar nedidelė, iš viso šalyje veikia daugiau nei 100 privačių kompanijų, susijusių su kosmosu. Prieš penkis metus nebuvo nei vienos.
Valstybinį „karinio-civilinio lydinio“ programos veikimą sudaro du svarbiausi elementai: karinių technologijų konversija civilinėms reikmėms ir ir privačių kompanijų pritraukimas strateginei kūrybai ir gamybai.
Atliekant konversiją ir pritraukiant privačias kompanijas ten, kur valstybiniai žaidėjai jau pasiekė praktinių rezultatų, galima pasiekti didesnį efektyvumą. Daugeliu aspektu tai yra taip pat, ką daro NASA, stimuliuodama tokių kompanijų, kaip „SpaceX“, „Boeing“, „Blue Origin“, „Northrop Grumman“ atskiras veiklos kryptis. Jei viskas vyksta sėkmingai, privačios kompanijos gali imti tiesiogiai konkuruoti su valstybinėmis ir padėti sumažinti kaštus. Naujų technologijų vystymas, padedant privačioms kompanijoms, ištrina ribas tarp valstybės ir verslo, padeda siekti didesnio lankstumo ir susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali atverti valstybei prieigą prie užsienio technologijų.
Taip Kinija aktyviai perima amerikietišką kosmoso įsisavinimo būdą. Ji sutelkia didelių valstybinių žaidėjų pastangas į stambių pažangių valstybinių programų vystymą, ir tuo pat metu plėtoja dinamiškų privačių kompanijų, įgyvendinančių savo iniciatyvas žmonijos ir šalies jau įsisavintomis kryptimis ir prisiimančių komercinę riziką, ekosistemą.
O Kinijos ambicijos tikrai nemenkos: šalis oficialiai skelbia sieksianti iki 2045 metų tapti pagrindine kosmine valstybe. Praktiniai žingsniai šia kryptimi jau atliekami, be viso kito, kuriant supersunkiąją raketą „Changzheng-9“. Pirmųjų bandymų dar teks ilgokai luktelėti – jie suplanuoti ketvirtajame šio amžiaus dešimtmetyje. „Changzheng-9“ projektuojama 140 tonų naudingo krovinio iškėlimui į žemąją orbitą (tuo ji panaši į NASA kuriamą SLS paleidimo sistemą), 50 tonų nugabenimui į Mėnulį ir 44 tonų – iki Marso. Šios raketos sukūrimas – svarbiausias žingsnis, siekiant ilgalaikių Kinijos tikslų kosmose: išlaipinti žmogų Mėnulyje ir bandinių pargabenimas iš Marso.
