Jei daug keliaujate, tikrai esate susidūrę su problema, kuomet svečioje šalyje negalite naudotis turimais prietaisais – kištukas nelenda į kištukinį lizdą. Bet kodėl taip yra? Kodėl šalys negali susitarti ir standartizuoti kištukų, kad visiems būtų patogu?
Jei daug keliaujate, tikrai esate susidūrę su problema, kuomet svečioje šalyje negalite naudotis turimais prietaisais – kištukas nelenda į kištukinį lizdą. Bet kodėl taip yra? Kodėl šalys negali susitarti ir standartizuoti kištukų, kad visiems būtų patogu?
 Keliaujant reikalingi adapteriai © Cephira (CC BY-SA 3.0) | commons.wikimedia.org |
|---|
Iš tikrųjų, ši problema kadaise nebuvo problema. Elektra pirmiausia buvo skirta apšvietimui, todėl pirmieji prietaisai buvo jungiami į lempučių lizdus arba įdiegiami tiesiai į elektros tinklą. Skirtingos šalys vystė skirtingas elektros sistemas, todėl, kai kištukai paplito, jie taip pat buvo skirtingi. Dar daugiau – net viena šalis galėjo turėti kelių skirtingų tipų kištukus. Iš pradžių prietaisai buvo pardavinėjami tiesiog su neužbaigtais laidais, prie kurių patys pirkėjai tvirtino patikusios kompanijos kištukus. Žmonės ne tik mažiau keliavo į kitas valstybes, bet ir savo prietaisais retai naudojosi kituose namuose.
Dabar jūsų telefono įkroviklis keliauja daugiau nei žmonės prieš gerą šimtą metų. Todėl susierzinate nuvažiavę į JAV ar Jungtinę Karalystę, nes negalite naudotis savo prietaisais. Tai reiškia, kad ši problema yra palyginti jauna. Apie tarptautinę standartizaciją buvo galvojama prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau tuomet istoriniai įvykiai šį procesą sujaukė. Ir dabar pasaulyje turime ne vieną, o net devynis plačiai paplitusius standartus.
Negana to, kai kur surastumėte ir jau seniai nebenaudojamų, pasenusių kištukų. Visa tai yra didelė problema ne tik keliautojams, bet ir elektronikos gamintojams. Pastebėjote, kad dažnai smulkūs elektronikos prietaisai atkeliauja ne su įprastu kištuku, o tik su USB laidu? Dabar žinote priežastį – pardavėjas nenori ieškoti kištukų visoms valstybėms, kuriose gyvena pirkėjai.
Tačiau kodėl šalys sukūrė skirtingus standartus ir tiesiog neperėmė amerikietiškojo? Pasirodo, jis tiesiog nėra labai saugus – nenoriai laikosi lizde, o ir ir elektrodai nėra tinkamai apsaugoti. Taigi, buvo kuriamos saugesnės alternatyvos – mūsiškė yra pakankamai nebloga.
Kita priežastis – skirtingos elektros tinklų sistemos. Jūs savo kištukiniuose lizduose rastumėte 230 V įtampą ir 50 Hz dažnį. Tuo tarpu JAV naudojama 120 V įtampa ir 60 Hz dažnis. Daugelis prietaisų yra sukurti veikti bet kurioje elektros sistemoje, tačiau ne visi. Pavyzdžiui, kaitinimo elementus turintys įrenginiai iš JAV (plaukų džiovintuvai, sumuštinių keptuvai, lygintuvai) Europoje gali ir neveikti. Taigi, skirtingi kištukai šiuo atveju gali apsaugoti ir nuo daikto sugadinimo. Tiesa, kuo toliau, tuo daugiau daiktų bus universalūs.
Tarptautinė elektrotechnikos komisija ilgą laiką stengėsi įvesti tarptautinį standartą. Taip 1986 metais pasirodė saugūs ir pigūs N standarto kištukai. Tiesa, niekas, išskyurus Braziliją, jais taip ir nesusidomėjo. Reikalas tame, kad dabar pakeisti visus kištukinius lizdus būtų labai sudėtinga ir pasaulis nesusitartų, kuris dizainas yra geriausias. Ar galite įsivaizduoti, kiek kištukinių lizdų yra dangoraižyje? Tūkstančiai. Tai kiek jų visoje šalyje? Kas išdrįstų juos keisti? Tai pareikalautų daug investicijų ir politinių diskusijų, todėl dabar tai greičiausiai jau nebėra įmanoma. Bent jau ne artimiausiu metu.
