Antra gyvybė lainerių keleiviams: kodėl išradėjų pasiūlymai nesudomino lėktuvų gamintojų?

Nors inovacijos į keleivinius lėktuvus persikelia labai greitai (nauji ekranai, rankų atramų plotą padidinantys įtaisai ar patogiomis sofomis pavirstančios sėdynės), visos jos didina komfortą, o, ištikus nelaimei, yra bevertės. Lėktuvą saugiai nuleidžiantis parašiutas ir tarsi apsauginė kapsulė atsiskirianti lėktuvo dalis – šie pasiūlymai kol kas lieka popieriuje. Kodėl?

Futbolo aikštės dydžio parašiutas

Aviacijos specialistai suskaičiavo, kad standartiniam „Boeing 737“ lėktuvui reiktų 125 metrų skersmens parašiuto. Tokiu atveju, nusileidimo greitis galėtų sumažėti iki 8 m/s. Toks parašiutas būtų didesnis už futbolo aikštę, turėtų būti išskleidžiamas keliais etapais. Be to, tokio skersmens užtektų sulėtinti lėktuvą, tačiau smūgis į žemę lainerį gerokai apgadintų.

Daug problemų sukeltų ir tvirtinimo taškai, bet didžiausia problema – laikas, per kurį toks „gigantas“ išsiskleistų.

Didelius parašiutus naudoja NASA. 40 metrų skersmens beveik toną sveriantis įrenginys padeda ant žemės nuleisti panaudotas kietojo kuro raketas. Nereikia net sakyti, kad tokių raketų nuleidimas kol kas yra įvykis, kuris nutinka toli gražu ne kasdien, o labai retai. Be to, raketos į žemę trenkiasi 23 m/s greičiu. Toks smūgis prilygsta automobilio, važiuojančio 80 km/h greičiu, akistatai su siena.

Reiktų dešimčių tokių „kosminių“ parašiutų, o jų svoris beveik prilygtų viso lainerio svoriui. Jei pavyktų panaudoti naujas, lengvesnes medžiagas, iš kurių pasiūtume parašiutus, reikėtų visiškai kitokios orlaivio konstrukcijos. Šiandien lėktuvų kūrėjai siekia mažesnio oro pasipriešinimo, mažesnių degalų sąnaudų, o „parašiutinė“ lėktuvo konstrukcija tam trukdytų.

Dar daugiau, parašiutams reikia laiko išsiskleisti – kuo didesnis medžiagos plotas, tuo daugiau laiko prireiks. Aviacijoje laikas prilyginamas aukščiui, o 80 proc. katastrofų nutinka lėktuvams leidžiantis ar kylant, kai aukštis gana mažas.

Atkabinamas keleivių salonas

Ukrainiečių inžinierius Vladimiras Tatarenka, kuris jau yra patentavęs ne vieną išradimą, pasiūlė sukurti atkabinamą keleivių saloną. Nutikus nelaimei, keleiviai pereitų į sandarų saloną, kurį parašiutai nuleistų ant žemės.

Nors toks salonas būtų daug lengvesnis už visą lėktuvą su degalais ir kroviniais, tačiau esminė parašiutų išsiskleidimo laiko problema išlieka. Visgi inžinierius tokios unikalios katapultacijos projektą tobulina jau daugybę metų. Salone veiktų į automobilių panašios oro pagalvės.

Didžiausi tokios idėjos trūkumai – didelis papildomos konstrukcijos svoris, galimybė, kad nekontroliuojama lėktuvo dalis užkris ant atsiskyrusio salono, parašiutų išsiskleidimo greitis ir patikimumas.

Be to, lėktuvo korpusas nebūtų vientisas, pablogėtų aerodinaminės savybės, klausimų keltų ir atsparumas galimiems smūgiams, nes orlaivį sudarytų sujungtos dalys.

Tiesa, idėjos autorius paskelbė atliktos apklausos rezultatus, kad didžioji dauguma keleivių sutiktų už kelionę mokėti daugiau, jei žinotų, kad lėktuve bus atsarginis gelbėjimosi salonas.

Argumentai prieš

Ukrainiečio išradėjo sukurtuose filmukuose teigiama, kad tokia sistema padėtų, kai sugestų lėktuvo varikliai. Visgi nelaimingi atsitikimai dėl variklių gedimo yra labai reti. Pavyzdžiui, per pastaruosius 10 metų mažiau nei 3 proc. keleivių mirtimis pasibaigusių nelaimių nutiko dėl gedimų, susijusių su varikliais.

Kompanijos „Boeing“ ataskaitoje skelbiama, kad daugiausia incidentų užfiksuojama lėktuvui leidžiantis arba kylant. Kai lėktuvas juda sąlyginai nedideliu greičiu, sumažėja jo manevringumas, tačiau atsiskirianti kapsulė pakilimo ir nusileidimo metu būtų bevertė.

Ji pasitarnautų tik tada, kai lėktuvas būtų pasiekęs kruizinį greitį. Nors gedimų ir avarinių situacijų užfiksuojama ir tada, sumažinti greitį, perkelti keleivius ir įjungti alternatyvią sistemą užtruktų labai daug laiko.

Galime prisiminti ir „US Airways“ skrydžio 1549 istoriją, kai orlaivis buvo sėkmingai nutupdytas and Hudsono upės. Pilotas prarado lėktuvo kontrolę, kai paukščiai sugadino orlaivio variklius. Lėktuvas vis dar buvo tokiame aukštyje, kuriame nepadėtų jokie parašiutai, ar atsiskiriančios dalys. Būtent dėl šių priežasčių nuolatos tobulinamos variklių apsaugos nuo paukščių ir kitų trikdžių, o tam aviacijos saugumo ekspertai skiria vis daugiau dėmesio. Be to, nuolatos tobulinami įvairūs davikliai, kurių perduodama ir fiksuojama informacija yra itin svarbi.

„Hudsono upės stebuklas“ greičiausiai nebūtų įvykęs, jei nekontroliuojama lėktuvo dalis būtų dideliu greičiu atsitrenkusi į gyvenamuosius namus.

Atsiskiriančios kapsulės idėja gimė dar 1986 metais. Po „Challenger“ katastrofos Europos kosmonautikos agentūros darbuotojai pristatė savo brėžinius, kurie galėjo būti panaudoti kuriant ne tik kosminius aparatus, bet ir saugesnius keleivinius orlaivius. Jų idėjų buvo atsisakyta dėl per didelės kainos ir svorio.

Įdomu ir tai, kad kompanija „Airbus“ patentavo „Aircraft Pod Concept“ technologiją. Pagrindinė idėja – galingesnis orlaivis tarsi krovinius gabena prie jo pritvirtintus keleivinius salonus. Jie gali būti greitai prikabinti arba atkabinti.

Inovacijos lėktuvuose

1. Skraidanti spurga

„Airbus“ siekia gauti patentą, kad galėtų unikaliai pakeisti sėdynių išdėstymą orlaivyje. Tokia koncepcija, pavadinta skraidančia spurga, sukurtų daugiau erdvės salone, leistų keleivius sulaipinti ir išlaipinti daug greičiau.

2. Vaizdo ekranai visur

Liečiamieji interaktyvūs ekranai jau nieko nenustebins, tačiau paversti visą lėktuvo saloną didžiuliu vaizdo ekranu – drąsi idėja. Lėktuvo be langų korpuso sienos atstotų ekranus, o vaizdas galėtų būti transliuojamas tiesiogiai ir iš lėktuvo pilotų kabinos. Taip būtų sukurtas dar realistiškesnis skrydžio pojūtis.

3. Sėdynės transformeriai

Daugybė kompanijų siūlo unikalus dizaino sėdynes, kurios yra ne tik lengvos, bet ir gali išsilankstyti į daugybę kitų baldų. Vienas tokių projektų – „Butterfly seat“. Tikėtina, kad tokiose sėdynėse puikiai jaustųsi ne tik kasdien skraidantys drugeliai.