Pirmoji branduolinė jėgainė, kuri būtų skirta elektros gamybai Mėnulio, Marso ar kitų planetų kosminėse bazėse, turėtų atrodyti panašiai, kaip lyg ji būtų nusileidusi iš kosmoso. Taip mano Džeimsas E. Verneris, kuris vadovauja projektui, turinčiam išnagrinėti tokios jėgainės savybes bei sukurti demonstracinį modelį.
Pirmoji branduolinė jėgainė, kuri būtų skirta elektros gamybai Mėnulio, Marso ar kitų planetų kosminėse bazėse, turėtų atrodyti panašiai, kaip lyg ji būtų nusileidusi iš kosmoso. Taip mano Džeimsas E. Verneris (James E. Werner), kuris vadovauja projektui, turinčiam išnagrinėti tokios jėgainės savybes bei sukurti demonstracinį modelį.
Verneris pasakė, kad naujoji branduolinė technologija, skirta elektrai tiekti kitose planetose esančioms bazėms, turėtų labai skirtis nuo įprastų Žemėje esančių atominių elektrinių, kurios užima didžiulius žemės plotus ir turi dideles struktūras.
„Žmonės niekada neatpažintų tokių branduolinių jėgainių, – pasakė Verneris. – Pats reaktorius būtų apie pusantros pėdos (46 centimetrų) pločio ir pustrečios pėdos (76 centimetrų) aukščio, tai yra lagamino dydžio. Nebūtų šaldymo įrenginių. Tokia branduolinė jėgainė būtų kompaktiška, patikima bei saugi, tai yra visos reikalingos savybės kolonijos įkūrimui kitose planetose. Naujoji branduolinė technologija gali būti naudojama Mėnulyje, Marse ar bet kurioje kitoje vietoje, kur, NASA manymu, reikalinga pastoviai tiekiama energija.“
Tyrėjų grupės planuose yra pademonstruoti technologiją 2012 metais. Tai bendras projektas, kurį vykdo NASA ir JAV Energijos departamentas. Verneris atstovauja Energijos departamentą, kuris projekte koncentruojasi į naujojo reaktoriaus dizainą bei modeliavimą, kuro elementų tobulinimą bei gamybą, o taip pat mažo elektrinio siurblio, skirto skysto metalo šaldymo sistemai, kūrimą.
Saulės šviesa ir kuro elementai buvo pagrindiniai elektros gamybos šaltiniai kosminėse kelionėse praeityje. Tačiau mokslininkai suprato, kad saulės energija turi tam tikras ribas. Saulės energija atlieka didžiulį darbą, tiekdama energiją arti Žemės orbitos esantiems palydovams. Tuo tarpu branduolinė energija suteikia papildomas galimybes, kurios yra svarbios tiekiant elektrą kolonijoms kitose planetose.
„Didžiausias skirtumas tarp saulės ir branduolinių reaktorių susijęs su tuo, kad branduolinis reaktorius gali gaminti energiją, praktiškai, bet kokiomis sąlygomis, – paaiškino Verneris. – Branduolių dalijimosi technologijai nėra reikalinga saulės šviesa. Todėl ji gali tiekti didelius ir pastovius energijos kiekius naktimis bei nesvetingose aplinkose, pavyzdžiui, būdingose Mėnuliui ir Marsui. Branduolinė jėgainė Mėnulyje galėtų generuoti keturiasdešimt ar daugiau kilovatų elektros energijos. Būtent toks energijos kiekis reikalingas aprūpinti energija aštuonis namus Žemėje.“ Jis taip pat paminėjo, kad branduolinė jėgainė gali veikti ir įvairiose vietovėse, tokiose kaip krateriai, kanjonai ar urvai.
„Svarbiausia, kad branduolinė energija galėtų tiekti energiją astronautams bei visai mokslinei įrangai bet kurioje mūsų saulės sistemos vietoje. Svarbu, kad ši technologija yra gerai išvystyta, prieinama ir saugi naudoti“, – pasakė Verneris.
Branduolinės energijos sistemos gauna energiją, sukurtą branduolių dalijimosi metu. Branduolinė energija susidaro dalijantis urano atomams. Reakcijos metu susidariusi šiluma paverčiama į elektros energiją. Pagrindinės kuriamos branduolinės sistemos dalys yra panašios į šiuo metu naudojamas komerciniuose reaktoriuose: šilumos šaltinis, energijos konverteris, šilumos išmetimas bei energijos paskirstymas.
Verneris paminėjo, kad nežiūrint dalių panašumų, branduolinės energijos sistemos, kurios būtų naudojamos kosminėse kelionėse, pasižymi ir dideliais skirtumais lyginant su komerciniais reaktoriais.
„Nors fizika yra ta pati, tačiau, esant mažesniam gaminamam energijos kiekiui, reaktoriaus valdymas bei medžiagos, naudojamos neutronų gražinimui į branduolį, visiškai skiriasi, – paaiškino Verneris. – Svoris taip pat yra svarbus faktorius, kuris turi būti sumažintas kosminiuose reaktoriuose, tačiau apie jį negalvojama komerciniuose reaktoriuose.“
Verneris tvirtina, kad, kai technologija bus išvystyta ir patikrinta, ji galės būti viena iš prieinamiausių ir universaliausių pasirinkimų, teikiančių energiją kosminėse bazėse.
