Kartą atsitiktinai užkliuvau už informacijos apie tai, kad kai kurie televizorių gamintojai į šiuolaikinius televizorius diegia ne ką kitą, o „Linux“ operacinę sistemą. Pasirodo, naujesniuose modeliuose ir „Ethernet“ palaikymas yra. Nori nenori imi galvoti, ar televizorius su internetu ir „Linux“ yra gerai?
Kartą atsitiktinai užkliuvau už informacijos apie tai, kad kai kurie televizorių gamintojai į šiuolaikinius televizorius diegia ne ką kitą, o „Linux“ operacinę sistemą. Iš tiesų prireikė laiko, kad šita mintis susigulėtų galvoje – pasirodo naujesniuose modeliuose ir „Ethernet“ palaikymas yra.
Dar įdomiau tai, kad tokie televizoriai turi ir niekaip nemirštantį serijinę sąsają (ang. interface): numeti tris laidukus iš COM „porto“ į audio „jack‘ą“ ir turi serijinę konsolę televizoriaus debug`inimui. Na šiaip gal čia nėra didelis atradimas, tiesiog technologijos mus pasiekia vėliau nei išsivysčiusias šalis, bet nori nenori imi galvoti, ar televizorius su internetu ir „Linux“ yra gerai?
Na, privalumai tai turbūt akivaizdūs: internetas televizoriuje veda prie didesnio kanalų pasirinkimo, leidžia neiti prie kompiuterio kai reikia greitai perskaityti tinklaraštį iš critical.lt ir panašiai (aišku, aš niekad nemačiau tokio TV, tai pasilieku teisę nusišnekėti). Ateityje televizijos tiekėjai ir buitinės technikos gamintojai, matyt, pasiūlys ir daugiau visokių funkcijų – atsiskaitymai už prekes, muzikos/filmų pirkimas, aplikacijų vykdymas ir t.t. Giliau pagalvojus, kyla natūralus klausimas, ar dėl tokios funkcijų konvergencijos televizorius lieka televizoriumi? Juk faktiškai – mes gauname tiesiog kitokios išvaizdos kompiuterį su specializuota aparatine įranga televiziniam signalui priimti, dekoduoti ir pan. Aišku, visa tai bus perteikta per gražią grafinę sąsają, ir vartotojas realiai nematys, kas darosi po juo, t.y. sistemos viduje.
Tai, jeigu šiuolaikinis televizorius == kompiuteris, tuomet jis ir turėtų būti traktuojamas kaip kompiuteris – saugumo principai, kurie taikomi kompiuteriams tiek aparatiniu tiek operacinės sistemos ar taikomosios programinės įrangos lygmeniu turėtų būti identiški, kadangi rizika bendru atveju tampa lygiavertė – juk nėra skirtumo ar jūsų kreditinės kortelės numeris bus pavogtas iš kompiuterio, ar iš mobiliojo telefono, ar iš televizoriaus (na, jei kortelė pavagiama kartu su pinigine, tai skirtumas toks, kad greičiausiai jūs, jei likote gyvas, tą pastebėjote iškart). Turbūt niekam nebus malonu jei jo privatus susirašinėjimas, lankytų svetainių sąrašas ar saugomų dokumentų turinys taps prieinamas kitiems.
Kadangi visa tai dar tik ateina, gamintojai turi galimybę mokytis ne iš savo klaidų, o pasisemti patirties iš mobiliųjų telefonų pasaulio, kurių vartotojų skaičius nėra mažas, bet saugumo pažeidžiamumai yra pakankamai retas atvejis. Neaišku tik, ar jis retas dėl to, kad taikomos saugumo priemonės yra geros, ar todėl, kad niekas rimtai ir neieškojo spragų? Neįvertinus šitos patirties, bus blogai. O blogai bus todėl, kad mobilųjį telefoną žmogus dar traktuoja kaip kažką intelektualaus, kompiuteriško. Tačiau visgi, kada jūs paskutinį kartą atnaujinote savo telefono „firmware“? O tinklo maršrutizatoriaus „firmware“ kaip laikosi? O draugai ir „nepašvęstieji“ ar atsinaujina?
Aišku, lieka pasidžiaugti, jog saugumo technologijų tiekėjams vis dar bus darbo – juk iš didelio televizoriaus ekrano atlikti mokėjimus internetu ar kitas operacijas bus žymiai smagiau, nei iš mobilaus telefono ar netbooko. Vien dėl ekrano dydžio. Koją pakiš nebent patogaus įvesties įrenginio nebuvimas, bet kažkas bus sugalvota, ne kitaip. O patogumas ir technologijos paplitimas veda prie saugumo problemų ir nusikaltėlių dėmesio – o tai reiškia, jog antivirusai ir panaši saugumo programinė įranga iš mobiliųjų telefonų persikels į televizorius, iš jų į automobilius, o vėliau pasieks ir mikrobangų krosneles.
Mums lieka tik neatsilikti nuo technologijų ir suprasti, kad buitinė technika jau nebėra tik „technika“, mirksinti geltonomis, žaliomis ir raudonomis lemputėmis – iš esmės tai rytojaus galvos skausmas.
