Praėjus metams po Baltijos šalių atsijungimo nuo BRELL žiedo, Lietuva gali ne tik simboliškai minėti sukaktį, bet ir gana ramiai įvertinti rezultatą: elektros sistema veikė stabiliai, o pesimistinės prognozės apie „griūvantį pasaulį“ neišsipildė. Tačiau vienas šių metų epizodas – sausio 20-osios incidentas Estijoje – tapo realiu patikrinimu, atskleidusiu, kiek daug šiandien lemia infrastruktūros atsargos, tarpvalstybinės jungtys ir tai, kaip į tinklą integruojami naujos kartos sprendimai, ypač baterijų parkai.
Praėjus metams po Baltijos šalių atsijungimo nuo BRELL žiedo, Lietuva gali ne tik simboliškai minėti sukaktį, bet ir gana ramiai įvertinti rezultatą: elektros sistema veikė stabiliai, o pesimistinės prognozės apie „griūvantį pasaulį“ neišsipildė. Tačiau vienas šių metų epizodas – sausio 20-osios incidentas Estijoje – tapo realiu patikrinimu, atskleidusiu, kiek daug šiandien lemia infrastruktūros atsargos, tarpvalstybinės jungtys ir tai, kaip į tinklą integruojami naujos kartos sprendimai, ypač baterijų parkai.
Asociatyvi Tautvydo Levinsko nuotr.
Taip interviu „Verslo žinių“ tinklalaidei „Verslo tribūna“ teigė advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotasis partneris, energetikos teisės ir rinkų reguliavimo ekspertas, Vilniaus universiteto ES energetikos teisės dėstytojas Mindaugas Jablonskis.
Atsijungėme ne tik fiziškai, bet ir kultūriškai
Pasak M. Jablonskio, atsijungimas nuo Rusijos ir Baltarusijos valdomos sistemos buvo daugiau nei techninis veiksmas. Jo vertinimu, Baltijos šalys „atsijungė ir kultūriškai“ – nuo darbo standartų, mentaliteto ir priklausomybės jausmo, kurį ilgai stiprino naratyvai apie tai, esą be senosios sistemos regione bus nesaugu.
„Mes metus laiko gyvename atsijungę nuo Rusijos ir Baltarusijos. Mano supratimu, Lietuvos inžinieriai ir visuomenė iki galo dar nesuvokia: atsijungėme ne tik fiziškai – atsijungėme ir pasąmonėje“, – kalbėjo ekspertas. Jis pabrėžė ir kitą pusę: kartu su atsijungimu iš sovietinės sistemos išėjo ir ilgametė inžinerinė kultūra, kur Lietuva, jo vertinimu, buvo laikoma kaip labai patikimo elektros ūkio simbolis.
Vertindamas metus po atsijungimo, pašnekovas pripažino, kad pasitaikė keli kainų šuoliai, kuriuos kritikai mėgino pristatyti kaip atsijungimo pasekmę. Vis dėlto jis tai vadino labiau epizodiniais pikais, o ne ilgalaike tendencija. M. Jablonskio teigimu, tam įtakos turi ir tai, kad dalis generacijos bei infrastruktūros dar ne iki galo pritaikyta naujam režimui: reikalinga modernizacija, lankstesni pajėgumai, gebantys greitai reaguoti į rinką, o ne veikti pagal „didelio kalibro“ logiką, kuri istoriškai buvo pritaikyta kitokiam tinklo valdymui.
Kas nutiko sausio 20-ąją Estijoje? Akimirka iki „blackout’o“ Baltijos regione
Didžiausiu praktiniu „streso testu“ ekspertas įvardijo sausio 20 d. įvykį Estijoje, kai, pasak jo, į tinklą jungiant didelį baterijų parką į pietus nuo Talino, vietoje laukto stabilizavimo prasidėjo elektros tinklo svyravimai. Jo pasakojimu, po incidento viena po kitos atsijungė Estijos ir Suomijos jungtys „Estlink 1“ ir „Estlink 2“, o tai reiškė apie tūkstančio megavatų (1000 MW) galios netekimą. Toks scenarijus, anot M. Jablonskio, yra pavojingas, nes tinklai dažniausiai projektuojami taip, kad atlaikytų vieno elemento N-1 atsijungimą , o ne dviejų iš karto. Šioje situacijoje kritinį vaidmenį suvaidino Lietuvos jungtis su Lenkija, kuri tuo metu sugebėjo kompensuoti galios praradimą ir padėjo išvengti totalinės avarijos.
„Lietuvos jungtis su Lenkija šį kartą išgelbėjo Baltijos regioną nuo blackout’o. Ji tuo momentu dirbo didesne galia ir davė elektros, kad tinklas neužgestų“, – sakė M. Jablonskis. Ekspertas nevyniojo į vatą: jo vertinimu, tokių projektų kaip jungtis su Lenkija sėkmė neatsiranda „savaime“. Ji yra inžinerinių sprendimų, atsargų suplanavimo, o taip pat politinių bei vadybinių spaudimų atlaikymo rezultatas.
„Vasario 16-osios proga inžinieriams ir projektuotojams, kurie projektavo Lietuvos jungtį su Lenkija, būtų galima įteikti medalius ir ordinus – už tai, kad suprojektavo su rezervu, su atsarga, netaupydami ten, kur taupymas būtų pavojingas“, – pabrėžė jis.
Saulė, baterijos ir inverteriai: senosios logikos nebeužtenka
Dar viena esminė tema – energijos gamybos transformacija. Pasak M. Jablonskio, tinklas pereina nuo inercinės generacijos prie inverterinės (saulė, baterijos), kuri reikalauja kitokio valdymo. Jis aiškino, kad integruojant baterijų parkus itin svarbu sinchronizacija: jei „paduodama fazė“ nesutampa su tinklo faze, sistemoje gali prasidėti svyravimai. Būtent tokį scenarijų jis įvardijo kaip galimą 2026 sausio 20 d. incidento paaiškinimą, dėl kurio vėliau kyla ir finansinės pasekmės – nuo brangių sekundinių rezervų iki klausimo, kas kompensuos papildomas sąnaudas.
Apibendrindamas metus po atsijungimo nuo BRELL, M. Jablonskis vertino rezultatą itin gerai – ypač inžinerinės grandies ir realiai darbą atlikusių specialistų indėlį. Kartu jis akcentavo, kad ateities uždaviniai jau aiškūs: tinklo modernizacija, išmanesnės apsaugos, aiškesnė prijungimų politika, technologijų testavimo režimai ir standartų kaita.
