Marsaeigis „Perseverance“ tyrinėja Jezero kraterio dugną. Jį sudaro įvairūs uolienų sluoksniai: viršuje daugiausiai nuosėdos, kurias paliko epizodiškai į kraterį tekėjusi upė, o apačioje – vulkaninės. Dabar mokslininkai, panašu, aptiko pastarųjų uolienų kilmės šaltinį – ugnikalnį prie pat kraterio krašto.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Apie Jezero kalno egzistavimą, aišku, žinojome ir seniau, bet naujai atlikta kraterio formos, šiluminių ir mineralinės sudėties savybių analizė rodo, kad kadaise tai buvo aktyvus ugnikalnis. Kalno šlaitus dengia medžiaga, kuri lengvai sušyla ir atvėsta, be to, ant jos labai mažai kraterių. Tai rodo, kad ją sudaro smulkios silpnai surištos granulės, tokios kaip vulkaniniai pelenai. Vienas iš kalno šlaitų tęsiasi į Jezero kraterį – tai gali būti praeityje tekėjusios lavos liežuvis.
„Perseverance“ renka Jezero kraterio uolienų mėginius pargabenimuo į Žemę. Tarp jų bus ir vulkaninių uolienų mėginių. Radioaktyvių izotopų santykiais paremtas šių uolienų datavimas leis labai tiksliai nustatyti ir ugnikalnio amžių, t.y. laiko tarpą, praėjusį nuo paskutinio lavos išsiliejimo. Tai būtų pirmas toks datavimas už Žemės ribų esančiam ugnikalniui. Jis leistų daug geriau suvokti Marso istoriją, planetos atšalimą ir sustingimą, ir netgi sustiprintų įvairias išvadas apie planetos tinkamumą gyvybei – tiek dabar, tiek praeityje.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Communications Earth & Environment“.
Paieška archyve
