Žemėje praktiškai kiekviena didelė upė turi deltą. Į jūrą tekantis vanduo kartu neša įvairiausias nuosėdas, kurios išsilieja pakrantėje, o ilgainiui suformuoja labai geologiškai įdomių sluoksnių. Praeityje, kai Marse buvo upių ir jūrų, ten irgi formavosi deltos – vieną tokią tyrinėja „Perseverance“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Šiuo metu Saulės sistemoje, be Žemės, yra dar vienas dangaus kūnas su upėmis, jūromis, lietumi ir kitais hidrologiniais procesais. Tai – Saturno palydovas Titanas; tiesa, jame skystas ne vanduo, o metanas ir etanas, kurie Žemėje sudaro gamtines dujas. Titaną gaubia stora atmosfera, tad vienintelis būdas gauti informacijos apie paviršiaus darinius yra radaro stebėjimai. Tokie buvo atlikti „Cassini“ misijos metu.
Dabar mokslininkai nusprendė ištirti ten matomų skysčio telkinių pakrantes, ypatingą dėmesį skiriant upių įtekėjimui į ežerus ir jūras. Taip jie nustatė, kad Titano upės praktiškai neturi deltų. Vien pažiūrėti į nuotraukas nepakako – tai, kad jose nesimato deltų, gali būti tiesiog stebėjimų netobulumo pasekmė. Norėdami patikrinti šią galimybę, tyrimo autoriai sumodeliavo, kaip „Cassini“ radaras matytų Žemės pakrantes, jei Žemės upės ir jūros būtų pilnos metano ir etano.
Pasirodė, kad kilometro pločio ir didesnes deltas būtų įmanoma išskirti. Titane tokių atrasta vos pora, netoli pietų ašigalio. Tuo tarpu upių, kurios Žemėje neabejotinai baigtųsi deltomis, Titane yra virš šimto. Kiek žinome, Titano upės tikrai turėtų pajėgti nešti smulkias nuosėdas ir paskleisti jas jūrose, tad kodėl ten nėra deltų, lieka neaišku. Gali būti, kad Titano jūros lygis kinta taip sparčiai, jog deltos nespėja susiformuoti. Su tokia išvada dera ir kitas šio tyrimo rezultatas – aptiktos įvairios struktūros pakrantėse kiek žemiau skysčio paviršiaus bei upių vagų požymiai jūrų dugne. Ateities misijos į Titaną galėtų atskleisti daug daugiau apie ne tik šio tolimo pasaulio, bet ir Žemės pakrančių raidą.
Paieška archyve
