Artimiausiais metais žmonės turėtų sugrįžti į Mėnulį. Ir ne tik trumpoms misijoms, kaip „Apollo“ metu, bet įkurti tyrimų stotis ir vystyti infrastruktūrą. Pradžioje tai bus daroma aplink palydovo pietų ašigalį, kur kraterių dugne yra daug vandens ledo, o kai kuriuos kalnagūbrius beveik visą laiką apšviečia Saulė. Bet ta pati priežastis, kuri daro pietų ašigalį tokį patrauklų, sukelia ir netikėtą problemą: šešėlius.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Tiek amžinai tamsūs kraterių dugnai, tiek (beveik) amžinai apšviesti kalnai egizstuoja todėl, kad Mėnulio ašis į orbitos plokštumą pasvirusi labai nedaug, vos apie penkis laipsnius. Taigi ties ašigaliais Saulė pakyla daug žemiau virš horizonto, nei Žemėje.
Štai numatytoje „Artemis“ misijų nusileidimo vietoje Saulė niekada nepakils aukščiau nei septynis laipsnius virš horizonto. Žemėje su panašiai žemai kybančia Saule susiduriame tik anksti ryte ar vėlai vakare, ir gerai žinome, kokie ilgi tada būna šešėliai. O Žemėje juos sušvelnina atmosfera – Mėnulyje jos nėra, taigi ir šešėlių kontrastai daug stipresni. Nelygus Mėnulio paviršius, apšviestas iš skirtingų pusių žemai kybančios Saulės, gali atrodyti labai nevienodai – tai keltų problemų tiek astronautams, tiek autonominiams prietaisams, kurie naudotųsi aplinkos vaizdais siekdami susiorientuoti, kur yra.
Žmonių regos sistema gali funkcionuoti tiek stipriai apšviestoje, tiek blausioje aplinkoje, tačiau prastai prisitaiko prie staigių apšviestumo pokyčių; be to, sunkiai veikia, kai apšvietimas labai stiprus – turbūt žinote, kaip nesmagu, kai tamsoje jums į akį pašviečia prožektorius. „Artemis“ astronautams toks prožektorius prieš akis kurioje nors dangaus pusėje kybos ištisas dvi savaites trunkančią Mėnulio dieną.
Kol kas į šias problemas „Artemis“ misijos projektuose neatsižvelgiama, bet NASA Inžinerijos ir saugumo centro (NESC) apžvalgoje rašoma, jog tą daryti – būtina. Analogiškai kaip kuriant skafandrus galvojama, kaip padaryti, kad žmonės juose galėtų patogiai vaikščioti, užlipti ar nulipti laiptais, paimti įrankius ir juos naudoti, taip ir vizorius šalme turi būti kuriamas atsižvelgiant į žemai kybančios Saulės ir ilgų kontrastingų šešėlių keliamus iššūkius. Analogiškai reikia galvoti ir vystant apšvietimo sistemas bei planuojant tyrimų stočių langus. Tam reikėtų ir naujų bandymų poligonų, kuriuose sistemos būtų patikrinamos prieš gabenant jas į Mėnulį. Ir viską padaryti reikėtų gerokai iki „Artemis“ 3 misijos, kuri dabar planuojama 2027 metų viduryje.
Paieška archyve
