Palydovas, iškeltas į orbitą aplink Žemę, neišsilaiko joje neribotą laiką. Žemės atmosfera, – jei ją apibrėžtume kaip dujų sutankėjimą lyginant su tarpplanetine erdve, – tęsiasi net už Mėnulio, taigi nuolatiniai susidūrimai su atomais ir molekulėmis lėtina palydovą. Lėtėdamas jis artėja prie Žemės, kol galiausiai sudega dešimčių kilometrų aukštyje.
© ESA
Kartais tai naudinga – pavyzdžiui, Tarptautinę kosminę stotį aptarnaujantys nepilotuojami erdvėlaiviai dažnai sudeginami atmosferojekartu su šiukšlėmis, surinktomis iš stoties. Kitais kartais to kaip tik siekama išvengti, nes palydovai galėtų dirbti ir ilgiau, jei ne atmosferos pasipriešinimas ir nuolatinis orbitos žemėjimas.
Iš kitos pusės, jei palydovas baigia darbą, geriau būtų kuo greičiau jį numesti ir sudeginti atmosferoje arba kitaip pašalinti iš orbitos, nes jis gali kelti pavojų kitiems.
Praeitą savaitę Europos kosmoso agentūra paskelbė iškalbingą įvertinimą, kiek laiko skirtingame aukštyje esantiems palydovams užtruktų nukristi ir sudegti atmosferoje.
© ESA & UNOOSA
500 km aukštyje ir žemiau skriejantys palydovai nukristį per 25 metus – palyginus greitai; tokiame aukštyje rasime ir Tarptautinę kosminę stotį, ir Hablą, ir daugelį kitų mokslinių ar meteorologinių palydovų.
Vos 300 kilometrų aukščiau esantis palydovas nukristi užtruks 100-150 metų; tokiame aukštyje skrieja palydovai, skirti Žemės paviršiaus stebėjimams, nes čia jie gali apsukti Žemę per pusantros valandos ir visada pusiaują kirsti tuo pačiu vietiniu laiku.
1200 kilometrų aukštyje skriejantis palydovas natūraliai nukristų tik per 2000 metų; o čia mes vis dar kalbame apie žemąją Žemės orbitą.
Palydovas, paleistas geostacionarioje orbitoje, išliktų stabilus praktiškai neribotą laiką – bent milijonus metų.
Taigi, jei kada Žemės praeityje egzistavo kita protinga civilizacija, kurios pėdsakų geologiniuose sluoksniuose neliko, jų palydovus greičiausiai galėtume aptikti ir šiandien.
Paieška archyve
