2004 ir 2006 metais kosminis teleskopas „Hubble“ užfiksavo kai ką neįtikėtino. Tai buvo už 25 šviesmečių aplink Fomalhauto žvaigždę skriejanti planeta, kuri buvo tiesiogiai matoma matomoje šviesoje: egzoplanetų atveju tai yra labai retas reiškinys, nes paprastai jos yra per mažos ir per blausios, kad būtų matomos.
Fomalhauto žvaigždė © ESA
Anot sciencealert.com, apie šį objektą, oficialiai pavadintą Fomalhauto b arba Dagonu, buvo paskelbta 2008 metais, o informacija apie jį patvirtinta 2012 metais. Manyta, kad tai buvo dujų milžinė 1700 metų itin elipsiškoje orbitoje, skriejančioje aplink motininę žvaigždę.
Tačiau 2014 metais analizuodami anksčiau neskelbtus „Hubble“ vaizdus, astronomai patyrė šoką. Spėjama planeta ne tiesiog pasikeitė. Nebuvo taip, kad jos orbita nebuvo tokia, kokia tikėtasi. Tiesiog Dagonas visai išnyko.
Toje vietoje ... nieko nebebuvo, o tai paskatino astronomus padaryti išvadą, kad toje vietoje egzoplanetos niekada ir nebuvo. Dabar jie mano, kad ta ryški ankstyvuose „Hubble“ vaizduose matyta dėmė iš tiesų buvo dar retesnis vaizdas –dviejų asteroidų dydžio planetesimalių susidūrimo padarinys.
„Šie susidūrimai yra be gali reti, todėl tai svarbūs įvykis, kad mums iš tiesų pavyko tai pamatyti, – sakė Arizonos universiteto astronomas Andrasas Gasparas. – Mes manome, kad buvome tinkamoje vietoje tinkamu metu, tad ir tapome šio neįtikėtino įvykio liudininkais, naudodami „Hubble“ teleskopą.“
Dagono, kaip egzoplanetos, identifikavimas visuomet kėlė problemų. Fomalhautas yra gana jauna žvaigždė, kuriai yra apie 440 mln. metų. Ją vis dar dengia ledinis dulkių ir dujų žiedas. Tai yra žvaigždinio disko likučiai.
Tai reiškia, kad bet kokios planetos, skriejančios aplink žvaigždę, taip pat turėtų būti gana jaunos ir dėl to šiltos bei skleidžiančios infraraudonuosius spindulius. Tačiau nebuvo nustatyta, kad Dagonas skleistų kokių nors infraraudonųjų spindulių. Iš tiesų jis skleidė neįprastas mėlynojo spektro optines bangas, o tai neatitinka žinomų planetų formavimosi modelių.
Siekdami paaiškinti šiuos neįprastumus, mokslininkai pasiūlė hipotezę, kad planetą supo didžiulis dulkių žiedas ar debesis, susiformavęs po susidūrimų su kitais objektais, arba su mažesne planeta su didele žiedų sistema. Kai kas net manė, kad Dagonas galėjo būti neutroninė žvaigždė.
Tačiau nė vienas iš šių paaiškinimų nėra galutinis. Be to, buvo kita rimta problema: rodės, kad Dagono orbita kirto aplink žvaigždę buvusį liekanų žiedą gravitaciškai jo nepažeisdama, nors planeta turėtų tai padaryti. Todėl astronomai ir toliau stebi šią sistemą.
„Mūsų tyrimas, kurio metu buvo analizuoti visi prieinami archyviniai „Hubble“ duomenys apie Fomalhaut b, įskaitant naujausius „Hubble“ užfiksuotus vaizdus, atskleidė kelias charakteristikas, kurios kartu piešia tokį vaizdą, jog planetos dydžio objektas veikiausiai niekuomet ir neegzistavo“, – sakė A. Gasparas.
Kai jis su kolega astronomu iš Arizonos universiteto George'u Rieke'u nustatė stebinantį Dagono dingimą, jie puolė iš naujo analizuoti ankstesnius stebėjimo duomenis. Ir savo nuostabai nustatė, kad šis objektas, bėgant laikui, nyko, o tai tiesiogiai prieštarauja 2012 atliktam tyrimui, kurio metu buvo patvirtintas Dagono, kaip egzoplanetos statusas, nenustačius jokio objekto ryškumo pakitimo tarp stebėjimų.
„Akivaizdu, kad Fomalhaut b darė dalykų, kurių tikra planeta neturėtų daryti“, – sakė A. Gasparas.
Remdamiesi savo duomenų analize, A. Gasparas ir G. Rieke'as mano, kad susidūrimas įvyko prieš pat „Hubble“ užfiksuojant tą pirmąjį vaizdą 2004 metais. Tie du objektai turėjo būti maždaug 200 km pločio ir vėliau juos sudarė uolienos ir ledas, kaip kad Saulės sistemos kometas.
Šie du objektai susidūrė taip smarkiai, kad trumpai tai buvo matoma, o vėliau viskas ėmė sklaidytis. Dabar tos dalelės turėtų būti per mažos, kad jas galėtų užfiksuoti „Hubble“ teleskopas, todėl toliau viską sekti būtų iš esmės neįmanoma.
Tačiau remdamasi šiais duomenimis komanda galėjo patvirtinti, kad Dagonas – ar tai, kas iš jo liko, – visgi neskrieja aplink žvaigždę. Iš tiesų tai yra judėjimo nuo Fomalhaut trajektorija.
„Neseniai susiformavęs milžiniškas dulkių debesis, veikiamas didelių nuo centrinės Fomalhaut žvaigždės spinduliuojančių jėgų, galėtų judėti tokia trajektorija, – aiškino A. Gasparas. – Mūsų modelis gali natūraliai paaiškinti visus nepriklausomus stebėtinus šios sistemos parametrus: plėtimosi rodiklį, jos nykimą ir jos trajektoriją.“
Šios turimo rezultatai buvo paskelbto moksliniame leidinyje PNAS.
Paieška archyve
