Tarp mokslo ir muzikos yra daugybė panašumų. Mokslininkų atradimai dažniausiai padaromi eksperimentuojant, lygiai taip pat, kaip sukuriamos melodijos ar muzikos kompozicijos. Vis dėlto abiem sritims reikia naujovių, kad būtų galima progresuoti.
Pietų Korėjos tyrėjai, analizuodami 900 Vakarų klasikinės muzikos kūrinių, bandė įvertinti, kuris kompozitorius savo laiku buvo inovatyviausias.
Asociatyvi nuotr. Pixabay.com
Šios analizės rezultatai, paskelbti leidinyje „EPJ Data Science“, rodo, kad Sergejus Rachmaninovas, Johannas Sebastianas Bachas, Johannesas Brahmsas ir Felixas Mendelssohnas buvo novatoriškiausi savo atstovaujamo laikotarpio kūrėjai.
Kūriniai fortepijonui iš 19 žymiausių kompozitorių, tarp jų Mozarto, Beethoveno ir Chopino, buvo suskirstyti pagal gautus naujumo balaus. Šie balai buvo skirti pagal tai, kaip jų kūriniai skyrėsi ne tik nuo kitų kompozitorių kūrinių, bet ir nuo jų ankstesnių darbų.
Straipsnyje mokslininkai aprašė dviejų kategorijų prasmę: „Naujumo ketegorijoje tiriama, kuo kūrinys skiriasi nuo praeities darbų, atspindėdamas originalumą ir nenuspėjamumą visos kūrėjų kartos atžvilgiu. Įtaka matuojama pagal tai, kiek muzikos kūriniu bus remiamasi ateityje, kaip jis įkvėps būsimus kompozitorius.“
Abu įverčiai buvo sugeneruoti naudojant kompiuterinį modelį, kuris suskirstė kiekvieną muzikos segmentą į „kodinius žodžius“. Apibūdinami kaip „simbolinė stygų progresija“, kodiniai žodžiai generuojami iš kiekvieno vienu metu grojamų natų rinkinio ir atsižvelgiama ir į jų oktavas. Tuomet kodinių žodžių sekos buvo lyginamos su visomis kitomis kompozicijomis, siekiant nustatyti, koks „naujas“ ir įtakingas buvo kiekvienas kompozitorius.
Tyrimo autorius Juyong Parkas teigė: „Modelis leidžia mums stebėti Vakarų muzikos stilių raidą, parodant, kaip iškilūs kompozitoriai galėjo paveikti vienas kitą."
Muzikinis laikotarpis, įvertintas aukščiausiu naujovės balu, buvo romantizmo era, o tai, anot autorių, patvirtina, kad romantizmas „sulaužė daugelį priimtų muzikinių konvencijų“.
Visgi tyrėjai pabrėžė, kad naujumo ir įtakos balai nevisada koreliavo.
Pavyzdžiui, Beethovenas, kuris, be abejonės, yra pagrindinis Vakarų muzikos istorijos veikėjas, gavo gana mažus įverčius už naujumą. Vis dėlto ne mažiau keista, kad jo darbai padarė tiek daug įtakos vėliau.
Mokslininkai tyrė tik 19 kompozitorių fortepijonines kompozicijas, todėl perspėjo, kad nežinoma, ar būtų gauti kitokie rezultatai, jei būtų vertinti visi jų kūriniai.
Paieška archyve
