Du matematikai buvo šokiruoti, lygiai taip pat kaip ir jų kolegos. Visų jų didžiausio nustebimo priežastis – aptiktas pirminių skaičių modelis, rašo „Independent.co.uk“.
Kaip žinoma, pirminiai skaičiai yra skaičiai, tenkinantys kelias sąlygas: visų pirma, jie turi būti didesni už vienetą ir dalytis iš vieneto ir savęs, tačiau kitos jų savybės skaičių teoretikų suprastos ištisus šimtmečius. Ilgainiui buvo prieita prie išvados, kad pirminiai skaičiai eilėje atsiranda atsitiktinai. Tačiau taip buvo iki šiol: du Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) Stenfordo universiteto mokslininkai Kannanas Soudararajanas ir Robertas Lemke Oliveris atrado, kad pirminių skaičių paskutiniai skaitmenys sudaro modelį.
Išskyrus 2 ir 5, visi pirminiai skaičiai turi baigtis 1, 3, 7, 9 skaitmenimis. Tik tada jie negali dalintis iš 2 ir 5. Taigi jei skaičiai iš tikrųjų būtų atsitiktiniai, tai nebūtų svarbu, kokiu skaitmeniu baigiasi pirminis skaičius: kiekvienas šių skaitmenų (1, 3, 7, 9) turi lygius šansus užbaigti skaičių ir paversti jį pirminiu skaičiu. Tačiau atlikus 400 mlrd. pirminių skaičių analizę kompiuterine programa, matematikai išsiaiškino, kad pirminiai skaičiai turi modelį: jie vengia, kad artimiausias pirminis skaičius turėtų tą patį paskutinį skaitmenį kaip prieš tai buvęs. R. Lemke Oliveris sakė, kad „jie tikrai nemėgsta kartotis“. Vienetu besibaigiantis pirminis skaičius buvo aptiktas tik 18,5 proc. visų kartų – rečiau nei tikėtasi.
Mokslininkai aptiko, kad pirminiam skaičiui pasibaigus 3-etu, dažniau eina pirminiai skaičiai, besibaigiantys devynetu – ne vienetu ar septynetu. Modelis jau vadinamas pirminių skaičių sąmokslu. Jis nustebino visus dėl to, kad taip ilgai nebuvo atrastas.
Vienas mokslininkų profesorius K. Soundararajanas sakė, kad „tai labai keista. Panašu į situaciją, kai tas tyrinėtas ir pažįstamas paveikslas atskleidžia dar vieną nematytą figūrą, kurios anksčiau nepastebėjai.“ Jo draugas, Londono universiteto koledžo profesorius Endriu Granville pasakojo, kaip Soundararajanas atsirado su savo popieriais prieš ketvertą savaičių ir „paprašė juos peržiūrėti“, kas jų kalba reiškia: „ar čia pokštas, ar aš išties kažką atradau?“. „Apie tai (jis) kalbėjo jau lapkritį, klausė, ar tuo patikėčiau, tačiau aš jį pažvelgiau taip, lyg jis būtų išprotėjęs“, – prisiminė atradimą padariusio mokslininko draugas A. Granville.
Paieška archyve
