Vokietijos mokslininkai pradeda eksperimentą, kurio metu jie tikisi surasti būdą, kaip branduolinę sintezę paversti švariu ir saugiu branduolinės energijos šaltiniu. Makso Planko instituto mokslininkai Vokietijos mieste Greifsvalde dirbs su nedideliu kiekiu vandenilio, šildydami jį ir paversdami itin karštos dujomis, vadinamomis plazma. Taip jie stengsis pamėgdžioti Saulėje esančią terpę.
Ši tyrimų kryptis yra prioritetinė pasaulyje: daugelio šalių mokslininkai siekia pakartoti branduolinę sintezę – aukštoje temperatūroje vykstantį procesą, kuriame atomai jungdamiesi išskiria didelį kiekį energijos.
Mokslininkai tvirtina, kad ši technologija gali būti atrasta ir tapti aktuali dar bent už keleto dešimtmečių. Bet jie jau dabar yra įsitikinę metodo nauda: jei rezultatas bus toks, kokio tikimasi, atsiras alternatyva iškastiniam kurui ir branduolinei energetikai.
Pietų Prancūzijoje jau prasidėjo milžiniško tarptautinio tyrimų centro ITER statybos. Reaktoriuje bus įkurdintas riestainio formos įrenginys, kuriame plazma bus laikoma taip ilgai, kad joje galėtų nutikti visos reikalingos reakcijos. Šis įrenginys, žinomas kaip tokamakas, yra magnetinį lauką sukuriantis įrenginys, skirtas plazmos sulaikymui. Jis buvo sumanytas sovietų fizikų 1950 metais ir yra gana paprastai pastatomas, tačiau jo valdymas – nepavydėtina užduotis, tenkanti mokslininkams.
Greifsvaldo mokslininkų komanda orientuota į technologiją, kurią atrado amerikiečių fizikas Lymanas Spitzeris 1950 m. Jo prietaisas vadinamas stelaratoriumi, turi tokią pat riestainio formą, tačiau tam pačiam rezultatui pasiekti ir tuo pačiu tikslu jame naudojama gana sudėtinga magnetinės ritės sistema.
Greifsvaldo mokslininkų prietaisas turėtų išlaikyti plazmą vienoje vietoje ilgiau nei sovietų tokamakas, įsitikinęs projekto vadovas Tomas Klingeris. Jis tvirtino, kad vokiečių naudojama amerikietiško prietaiso atmaina „Wendelstein 7-X“ veikia daug ramiau, nors įdiegti šią technologiją yra daug sunkiau.
Jo kaina buvo apie 400 mln. eurų, o pirmą kartą prietaisas buvo panaudotas gruodį, naudojant lengviau kaitinamą helį. Šios dujos turėjo ir dar vieną pranašumą – jos veikė kaip šveičiamoji medžiaga, išvaliusi įrenginį nuo purvo dalelių, galėjusių atsirasti statybų metu.
Tačiau kritikai tvirtina, kad tai – pinigų, kuriuos būtų geriau išleisti kitiems projektams, švaistymas. Per 20 metų Vokietijos projektui skirta 1,06 mlrd. eurų.
Nors šis vokiečių projektas ir nėra skirtas gaminti energijai, bandymai turėtų parodyti, ar įranga gali būti kada nors panaudojama energijai generuoti. Lyginant su branduolių dalijimosi reakcija, kurios dažniausiai palieka didelius kiekius radioaktyvių atliekų. Branduolinės sintezės metu susidariusių atliekų kiekis būtų nereikšmingas.
„Tai – labai švarus energijos šaltinis. Švariausias, kokio galime norėti. Tai darome ne dėl savęs, bet dėl savo vaikų ir vaikaičių“, – sakė Karlsrūjės technologijos instituto Vokietijoje fizikas Johnas Jelonnekas.
Paieška archyve
